Sausainiai “Apasau”

2011 Gegužės 13, kategorija: Virtuvė

Kol įspūdžiai ir sausainiai buvo beveik karšti, pradėjau rašyti šitą įrašą. Taip jau nutiko, kad pabaigti galiu tik dabar. Pirmiausia, tai turėjo būti sausainiai “atvažiuok”, bet vėlgi taip jau atsitiko, kad teko keisti pavadinimą. (paaiškinimas: čia vienas mielas vaikas taip atsiprašinėja).

Pamėgau gaminti visokius skanumynus ir neštis į darbą prie kavos. Smagu pavaišinti, o taip ir tema pokalbiui atsiranda. Ir išvis tikras malonumas, kava/arbata, sausainiai/keksiukai/saldainiai ir malonus pašnekesys.

Jau seniai buvau nusižiūrėjusi sausainių receptą ir šiandien nusprendžiau jį išbandyti. Sausainiai pagal idėjos šaltinį turėjo būti amerikietiški, šviesūs ir su šokolado gabaliukais. Tik va bėda, nesu aš didelė šokolado gabaliukų mėgėja, tai teko pritaikyti receptą sau. Gavosi tamsūs su riešutukais (turėjo būti su labai geru deriniu, kurį jau keksiukuose esu išbandžius, – razinos ir kakava, bet dėl slaptų kėslų razinas keičiau riešutais).

Taigi, sausainiams reikia:

150 g rudo cukraus
150 g paprasto cukraus
pora šaukštelių vanilinio cukraus
230 g sviesto
2 kiaušinius
300 g miltų
šaukštelį sodos
šaukštelį kepimo miltelių
pora žiupsnelių druskos
150 g pieniško šokolado

O aš vietoj šokolado įdėjau 2 šaukštus kakavos miltelių ir apie 180 g riešutų (maišiau žemės ir migdolų riešutus, beveik lygiomis dalimis).

Visa kita vyko sklandžiai ir paprastai. Ištirpdžiau sviestą ir išmaišiau su cukrumi, įmušiau ir po vieną maišiau kiaušinius (tiesa, maišiau šaukštu, nes patingėjau mikserį išsitraukt). Supyliau miltų, kakavos, kepimo miltelių ir sodos mišinį. Išmaišiusi suverčiau smulkintus riešutus ir dar kartą viską išmaišiau. Buvo labai graži, blizgi, gana minkšta ir nelipni tešla.

Sausainukus dėliojau su arbatiniu šaukšteliu, nemažais tarpais. Iškepiau tris skardas sausainių. Gražių ir skanių.

Tik va, dėl sodos šitame recepte labai abejoju. Kažkaip ji man gerai neišsimaišė, todėl kartais jaučiamas jos skonis. Greičiausiai, buvo galima puikiausiai išsiversti ir be jos. Kam ji reikalinga, jei dedami kepimo milteliai?

Su soda ar be jos, tai tikrai puikūs sausainiai va tokiai gražiai lietingai dienai.

komentarai: 2 »

Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu

2011 Balandžio 12, kategorija: Geri dalykai, Knygos

“Kas vaikšto atvira bamba? Ištekėjusios moterys arba turinčios nuolatinį draugą tos mados nesigriebia. Kiek pastebėjau, nelabai susižavėjo ir universitetų merginos. Tačiau jeigu panelė kuo nors pono Dievulio nuskriausta – jos formo per plačios ar, sakysim, išmintis ar jautrumas veide nepaliko gilių pėdsakų, ar neseniai atvažiavusi į didesnį miestą ir dar sunkiai orientuojasi – tokia būtinai pakels aukštai, nuleis žemai. Ir ji nenori tikėti veidrodžiu, nors tas aiškiai rodo, kad ten visai ne bambytė, o keptas vėdaras. Nieko, guodžia ji save, dabar tokia mada.”

Labai neseniai baigiau skaityti “Popietė su Algimantu Čekuoliu”. Pirmiausia mintis – na jau labai universali ir įdomi knyga. Visko čia yra, nuo analizės, kad pasauliui gresia ne globalinis atšilimas, o, priešingai, atšalimas, ir nuo pasakojimų apie tai, kaip buvo tvakomasi Sovietų Sąjungoje, iki vyrų ir moterų santykių, kodėl moterys nori būti blondinėmis ir avi aukštakulnius. (Tikriausiai, šie išvardinti skyriai ir įsiminė labiausiai.)

Pateikiau vieną citatą, kuri skaitant privertė nusišypsoti. Jokiu būdu nieko įžeisti nenorėjau, bet čia juk ir kalbama tik apie tas, kurių veiduose “išmintis gilaus pėdsako nepaliko”. Ir negi kuri nors atvirai bent sau tokia prisipažintų? O mano nuomone nėra negražių žmonių, yra tik nesusitvarkę arba nesuradę ir nežinantys, kas jiems tinka.

Tai labai labai verta dėmesio knyga. Ne tik geras laiko praleidimo būdas ir malonumas, bet ir galimybė daugiau sužinoti ir “paprotingėti”.

Ir pabaigai dar viena citata labai susijusi su šios dienos sukaktimi – jubiliejumi po J. Gagarino skrydžio į kosmosą. Iš skyriaus, kaip jautėsi astronautai, po kelionės į mėnulį:

“Apsilankymas Mėnulyje – didžiulė sėkmė, bet ir prakeikimas, – tvirtina Amerikos žurnalistas Endriu Smitas, parašęs knygą “Mėnulio dulkės”. Jis nuėjo visų 12 vyrų, pabuvojusių mūsų planetos palydove, pėdsakais. Trys astronautai jau buvo mirę. Smitas susiieškojo likusius devynis ir įsitikino, kad grįžę į Žemę jie turėjo iš naujo mokytis gyventi. Iki šiol juos siutina “sąmokslo teorijos” šalininkai, neigiantys milžinišką žygdarbį,  jiems tampo nervus įkyrūs kosminių skrydžių fanai bei fetišistai, renkantys bet ką, susijusį su “Apollo”. Keli iš Mėnulio sugrįžę astronautai nusirito į alkoholizmą ir depresiją. Terorizavo savo šeimas, ne viena iširo.

Nebūtinai turime ieškoti kokios nors mistikos ar magijos. Prasidėjusi pomėnulinė depresija tiesiog galėjo iškelti į paviršių palyginti paprastus dalykus. Vyrai išėjo iš kapsulės, patyrė nesvarumo būseną, o paskui sugrįžo į pilką Žemės kasdienybę. Jie rizikavo gyvybėmis žmonijos labui, bet Niksono vyriausybė, nors nelabai rėmė kosminius žygius, išnaudojo juos propagandai vežiodama po pasaulį. “Mačiau, kad atlieku naudingo idioto vaidmenį”, – kartą pasakė Oldrinas.”

O kas dabar žino, kaip jautėsi J. Gagarinas, kai buvo vienintelis pabuvojęs kosmose.

komentarai: 0 »

Praskaidrink dieną

2011 Balandžio 10, kategorija: Einamieji reikalai, Geri dalykai

Man sakė, kad mano blog’as visai neblogas, jei tik aš jį rašau. Ne, nebeatsiprašinėsiu, kad retai čia dulkes valau, nes tokie atsiprašymai darosi juokingi, kai po kiek laiko lygiai taip pat elgiuosi. O ką sau pažadėjau ir kokių minčių prisikurpiau tegu lieka man, o rezultatas vėliau matysis.

Turbūt labiausiai užsidegusi šiame bloge sudarinėjau norų sąrašą. Vieną tokį norą įgyvendinau – neatsidžiaugiu tapusi normaliu žmogumi. Tai reiškia, kad įtelpu į tuos standartinius rėmus: baigiau mokslus, kas rytą einu į darbą, keliuosi ir guluosi laiku. Tik  va mano kelionės į Vilnių iš tų rėmų badydamos akis išsikiša, bet juk ne į užsienį ir tik su gerais tikslais. Bene visi svarbieji norai jau išsipildė (na tie, apie kaukšinčius batelius koridoriuje), kitus teko atidėti vėlesniam laikui (naujakurystės džiaugsmus), betrūksta mėlynos mašinytės.

Kadangi aš jau normalus žmogus, tai turiu daugiau laiko ir galimybių kepti keksiukus ir sausainius, skaityti normalių žmonių knygas ir užsiimti rankdarbiais. Belieka viso šito sau vienai nepasilikti. Tik va kamuoja mane didžiulis klausimas: AR ĮDOMUS BUS MANO BLOG’AS, JEI RAŠYSIU APIE VISKĄ, KAS MANE DOMINA? Neišeina man kažkaip apsiriboti. Noriu ir apie menus, ir apie maistą, ir apie filmus, ir apie knygas rašyti. O kartais ir šiaip paplepėti noriu. O gal visai nieko apie viską po truputį? A?

Šiandien norėjau pasidalinti vienu blog’u, kuris labai praskaidrino dieną, kai labai jau norėjosi saulės, kuri užsispyrusi slėpėsi po storu debesų sluoksniu. Netyčia atradau “Bella Foto” ir jau paskui nesugebėjau atsitraukti. Vis skaičiau įrašus vieną po kito ir šviesėjo, jei ne aplink, tai viduje. Nei aš fotografė (manau, kad nemoku fotografuoti, todėl ir virtuvės eksperimentais nesidalinu, nes be nuotraukos juk ne taip kažkaip), nei aš labai domiuosi fotografija, bet taip gera buvo akis paganyti.

Kitas panašus blog’as taip pat labai tinkamas, kai norisi pasidairyti kur gražiau ir šilčiau. Žinau, kad greičiausiai mano šitie atradimai nebus naujiena. Bet gal kas nors juos atras ir džiaugsis taip kaip aš?…

P.S. Ar jūs matote, kaip mes čia gražiai naujai pasipuošėm? Va koks gražus dabar Rimvydo išdailintas blog’as. Belieka tik rašyti!

komentarai: 0 »

Meilė ir kiti narkotikai

2011 Sausio 26, kategorija: Filmai

“Savo gyvenime gali sutikti tūkstančius žmonių, kurie tavęs niekaip nepalies, bet tereikia sutikti tą vienintelį ir tavo gyvenimas visam pasikeis”.

Labai įvairias emocijas keliantis filmas. Pirmiausia susidomėjau gerais ir gražiais aktoriais. Vėliau norėjosi nebežiūrėti visai. Na nelimpa man tokie “purvini” filmai nei knygos, kur rėžiama kad ir kokia šlykšti bebūtų tiesa į akis, kur mylimasi bet kur, su bet kuo ir bet kaip. Tokiu atveju jau geriau kokia kostiuminė drama ar klasikiniai romanai.

Tačiau vis dėlto, gerai, kad išlaukiau, kaip čia viskas baigsis. Pabaiga visą filmą pataisė. Pasirodo, buvo čia ta gili mintis, tik pateikta ne taip kaip tikėjausi, bet manau, kad toks būdas ją geriausiai atskleidžia. Vien jau pasirinkta tema – mergina serganti Parkinsono liga, ko verta.

Filmas, kurį pažiūrėti ir šiek tiek susimąstyti sveika. Aš iš viso manau, kad žmonėm kartais reikėtų sustoti ir pagalvoti, kas jiems svarbiausia. Ir, pavyzdžiui, pažiūrėti “Bėdų turgų”, kad suvoktum, jog tavo mažo pasaulėlio problemos galbūt nėra pačios didžiausios, o yra kur kas svarbesnių dalykų, kuriuos reikėtų branginti ir džiaugtis.

YouTube Preview Image

komentarai: 0 »

Maži obuolių pyragiukai

2011 Sausio 25, kategorija: Virtuvė

Galiu pasigirti: aš jau turiu keksiukų formeles! Ir net keksiukus per Kalėdas kepti bandžiau. Visai gavosi, nepaisant to, kad keksiukai kaip tas Pagrandukas iš orkaitės pabėgti norėjo :)

Keksiukus kepiau pagal receptą iš Beatos kalendoriaus. Rinkausi pagal namie turimus produktus, ir išėjo keksiukai su obuoliais.

Sudėtis:

3 kiaušiniai,

200 g cukraus,

200 g grietinės,

50 g sviesto,

200 g miltų,

1,5 šaukštelio kepimo miltelių,

50 g avižų,

1 šaukštelis cinamono,

2 obuoliai.

Aš gudragalvė norėjau daugiau obuolių, tai  vienu kokiu tikrai daugiau įdėjau. Todėl keksiukai man už saviveiklą atkeršijo ir pradėję kilti ėmė iš formelių lipti lauk :) Teko šaukšteliu šiek tiek tešlos nukabinti. O gal čia bėda buvo ta, kad nekantravau keksiukų formą išbandyti, o popierinių sijonėlių neturėjau, tai juos pati iš kepimo popieriaus pasigaminau.

Kadangi aprašo nebeturiu, gaminimo procesą atsimenu kiek miglotai. Bet tikiu, kad sumaišius produktų sudėjimo tvarką nieko baisaus nenutiks. O skonis, galiu patikinti, gaunasi dieviškas :)

P.S. Blogiausia tai, kad negaliu pasidalinti nuotraukomis. Nes kaip visad abejojau tiek savo fotoaparatu, tiek fotografavimo sugebėjimais ir procesas liko neįamžintas…

komentarai: 2 »

Vedu apskaitą

2011 Sausio 25, kategorija: Einamieji reikalai, Knygos, Rankdarbių spintelė

Pagaliau sugrįžau į pasaulį. Pernai dalinausi savo norais. Paskui norom-nenorom juos pildžiau. Atėjo laikas šitam protingajam kurmiui paskaičiuoti, kas pavyko, o kas dar ateity.

Didžiausias palengvėjimas ir džiaugsmas – darbo Nr. 1 įgyvendinimas. Valio, laipsnis įgytas. Fjiu (palengvėjimas)…

Tiesa ta, kad ši žiema bus ko gero trumpiausia mano gyvenime. Minėtas didysis metų darbas tarsi išėmė kelis mėnesius iš mano gyvenimo. Nepajutau nei kaip žiema atėjo, nejaučiu ir kiek jos jau praėjo :)

Ką aš dar nuveikiau? Kai dabar peržvelgiu, tai nuveikta daugiausia mieliausių darbų: mezgimas, kepimas ir kiti pasilepinimai. Tai gal gyvenimas gerėja? :)

Mieliausiam pagaliau numezgiau kepurę ir pusantro šaliko (antrasis dar “procese”). Mat vyras išlepo, negana jam vieno komplekto, reikia ir kad visom temperatūrom po komplektą turėtų :D Prie gero greit priprantama (anksčiau nei vieno neturėjo ir poreikio nejautė) :D

Ir sūnėnas kepurės Kalėdoms sulaukė! Mezgiau pasigavusi idėją iš Kūrybinių dirbtuvių. Oi koks grožis gavosi! (tikrai ne blogiau, nei nuotraukoje)

Ir dar pamažu pildėsi kiti geri norai. Pasimačiau su draugėmis, paatostogavau pas tėvelius. Ir dar noriu atostogų. Nes praėjo kelios savaitės, kol suvokiau, kad tokį didelį darbą padariau ir dabar viskas bus tik į gerą.

O vakar iš viso įvykis buvo. Į lovą pasiėmiau pagaliau ne mokymosi lapus, o KNYGĄ! Skaitau dovanotus “Pokalbius su Algimantu Čekuoliu” ir džiaugiuos neatsidžiaugiu :) Ir malonumas ir informacija naudinga. Ir taip parašyta, kad skaitydama taip ir matau A. Čekuolį kalbantį, visas jo intonacijas įsivaizduoju :)

komentarai: 2 »

« Senesni įrašai Naujesni įrašai »