Kai visą dieną taip ir neprašvinta, kai lyja, šalta ir norisi kažko šilto….
Kai vis ateina mintis, kad kažkas čia ne taip… Kai kamuoja jausmas, kad kažko mano gyvenime trūksta… Kai kyla šitoks nepasitenkinimo jausmas…
Kai aplink tik pavojai: modifikuotos daržovės, baisūs, nebijantys jokių vaistų virusai, gudrios machinacijos. Kai reikia taupyti. Kai pasauliui gresia susinaikinimas. Kai siutina neveiklumas ir nieko nedarymas.
Bent šį vakarą, prieš miegutį reikia gerų minčių.
Ir aš žinau,dėl ko galima šypsotis
Reikia žmogaus, kurio balsas kiekvieną rytą pažadina, o kas vakarą nuramina ir palinki saldžių sapnų. Žmogaus, kuris prajuokina, kurio rūpestis vis stebina ir džiugina. Žmogaus, kurį išvydus spindi akys, apie kurį pagalvojus darosi šilčiau širdelėje. Kai žinai, kad yra į ką atsiremti ir kas paguos. Kai žinai, kad esi reikalingas su visais savo trūkumais ir privalumais. Kai esi Jo GYVENIMO DALIS.
Kai eini gatve ir nejučia imi šypsotis nors ir lyja. Kai turi milijoną svajonių ir gražių prisiminimų. Kai nubundi naktį ir šypsaisi. Kai visi gyvenimo sunkumai atrodo laikini ir daug mažesni, nei atrodė anksčiau. Kai žinai, dėl ko gali jaustis tvirčiau. Kai nori stebinti, rūpintis, globoti. Kai jauti didesnę atsakomybę už save, nes nori būti pats geriausias.
Kai svajoji, kaip viskas bus ir šypsaisi. O kai svajonės pildosi, supranti – tai net geriau už tas svajones…
Kai jauti, kad turi savyje tiek šilumos, kad ji net nebetelpa ir sprogdina tave iš vidaus ar sustoja gumulu gerklėje. Kai trūksta žodžių pasakyti, kaip gerai jautiesi. O ir atsiradę žodžiai atrodo per daug netinkami.
Žinai šitą jausmą? Jei taip, tai turėtum būti beprotiškai laimingas žmogus…
Labanakt… :*