Ligitos blog'as

Gyvenimo geismas – tokia galinga jėga, kad jei tenka rinktis vieną iš dviejų mirčių, visada rinksiesi vėlesniąją, net jei pagyvensi keliomis sekundėmis ilgiau. Žmonės užsimuša, iššokę pro liepsnojančio pastato langus, nenorėdami sudegti. Mat per tas kelias sekundes, kol vis labiau greitėdamas švilpi žemyn, Dievas, nusigręžęs, kai reikėjo gelbėti iš gaisro, vis dar gali ištiesti ranką iš dangaus ir nuleisti žemėn gyvą. Galbūt sumaitotą, sulaužytais kaulais, bet – gyvą. Viltis nepaiso sveiko proto balso.

Danny Scheinmann “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”

Mokausi skirti daugiau laiko sau ir daryti tai, kas man patinka ir svarbu. Skaitau! Vėl ir nemažai. Leidžiu sau tokią prabangą, kaip visas vakaras su knyga, arbata ar vynu. Knyga prieš miegą  (ir man labai gražu, jei prieš miegą skaito dviese).

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tikriau, pradėjau skaityti “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”, o tada į rankas papuolė Jodi Picoult “Trapumas”, kadangi knyga ne mano, skubu pirmiausia ją skaityti.

“Gyvenimas trumpas, meilė ilga” pagriebiau knygyne, nors nieko prieš tai nebuvau girdėjusi nei apie pačią knygą, nei apie jos autorių. O pasirodo, autorius visapusiškas, mielas ir savo tinklapyje siūlo su juo virtualiai išgerti arbatos su sausainukais. Knyga mane tikrai užkabino. Joje pasakojamos dviejų vyrų istorijos. Pirmasis – Leo, jaunas, išvykęs su savo mylimąja į Pietų Ameriką, staiga nubunda ligoninėje, negana to, kad turi susivokti, kas nutiko, tenka rūpintis mylimosios laidotuvėmis. Antrasis – Moricas, karys, dalyvavęs Pirmąjame pasauliniame kare. Jis gulėdamas ligos patale pasakoja savo istoriją – karo baisybes, kai vienintelė jį palaikiusi mintis buvo noras grįžti pas mylimąją. Kai už lango buvo -30, skaičiau apie karius, mirtinai sušalusius palapinėje kalnuose.  Ir atrodo iškart ne taip šalta pasidarė. Tik niekaip nesuprantu karo, kaip turėjo jaustis tie jauni vyrai, eidami nuoga krūtine prieš ginklus vien todėl, kad turi vykdyti kažkieno įsakymus. Paslaptis ta, kad šie vyrai kažkaip susiję. Nekantrauju sužinoti kaip. Skaitosi lengvai ir greitai.

Dar vasarą perskaičiau J. Picoult “Mano sesers globėjas”. Jau daugeliui žinoma tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Filmą pasiryžau peržiūrėti tik visai neseniai. Ir žinoma, pažiūrėjusi sakiau: “ei, juk ne taip turėjo baigtis”. Skaitydama knygą neapsiverkiau, nes daugiau susidomėjimo ir minčių kėlė tarpusavio santykiai ir kaip čia teisiškai turi būti išpainiojama viskas.

O dabar draugė rekomendavo perskaityti “Trapumą”. Dar viena šeimos drama. Nelaimė, atskleidžianti netikėtas visų šeimos narių asmenybės puses, sugriaunanti šeimos idilę ir visus “ištaškanti” į skirtingas puses. Ir vėl teismai. Vis galvoju, kokia nuostabi autorė, kad taip puikiai supina teisę, mediciną ir žmogiškuosius santykius. Knyga apie šeimą, kurioje jaunėlė dukrelė serga ypatinga liga, nuo kurios mergaitei nuolat lūžta kaulai. Ji niekuomet negalės gyventi normalaus vaiko, paauglės ar jaunos moters gyvenimo. Šeima susiduria ne tik su sunkumais rūpinantis neįgalia mergaite, bet ir su finansinėmis bėdomis, kurias išspręsti gali padėti iškelta byla. Deja, dėl kiekvieno laimėjimo reikia kažką paaukoti. Šiuo atveju, nuolat kyla mintis, ar sumokama kaina verta to, ko siekiama…

Kaip visada skaitydama stebiuosi, kodėl tokios knygos skaitosi atrodo kelis kartus greičiau nei teisinė literatūra. Nebesinori nei miego, nei užsiimti milijonais kitų darbų. Ak, kad darbe aš taip greit skaityčiau!

Viskas, šiam vakarui užteks. Einu megzti, nes mažoms gražioms mergaitėms reikia mažų gražių suknyčių.

“Kas vaikšto atvira bamba? Ištekėjusios moterys arba turinčios nuolatinį draugą tos mados nesigriebia. Kiek pastebėjau, nelabai susižavėjo ir universitetų merginos. Tačiau jeigu panelė kuo nors pono Dievulio nuskriausta – jos formo per plačios ar, sakysim, išmintis ar jautrumas veide nepaliko gilių pėdsakų, ar neseniai atvažiavusi į didesnį miestą ir dar sunkiai orientuojasi – tokia būtinai pakels aukštai, nuleis žemai. Ir ji nenori tikėti veidrodžiu, nors tas aiškiai rodo, kad ten visai ne bambytė, o keptas vėdaras. Nieko, guodžia ji save, dabar tokia mada.”

Labai neseniai baigiau skaityti “Popietė su Algimantu Čekuoliu”. Pirmiausia mintis – na jau labai universali ir įdomi knyga. Visko čia yra, nuo analizės, kad pasauliui gresia ne globalinis atšilimas, o, priešingai, atšalimas, ir nuo pasakojimų apie tai, kaip buvo tvakomasi Sovietų Sąjungoje, iki vyrų ir moterų santykių, kodėl moterys nori būti blondinėmis ir avi aukštakulnius. (Tikriausiai, šie išvardinti skyriai ir įsiminė labiausiai.)

Pateikiau vieną citatą, kuri skaitant privertė nusišypsoti. Jokiu būdu nieko įžeisti nenorėjau, bet čia juk ir kalbama tik apie tas, kurių veiduose “išmintis gilaus pėdsako nepaliko”. Ir negi kuri nors atvirai bent sau tokia prisipažintų? O mano nuomone nėra negražių žmonių, yra tik nesusitvarkę arba nesuradę ir nežinantys, kas jiems tinka.

Tai labai labai verta dėmesio knyga. Ne tik geras laiko praleidimo būdas ir malonumas, bet ir galimybė daugiau sužinoti ir “paprotingėti”.

Ir pabaigai dar viena citata labai susijusi su šios dienos sukaktimi – jubiliejumi po J. Gagarino skrydžio į kosmosą. Iš skyriaus, kaip jautėsi astronautai, po kelionės į mėnulį:

“Apsilankymas Mėnulyje – didžiulė sėkmė, bet ir prakeikimas, – tvirtina Amerikos žurnalistas Endriu Smitas, parašęs knygą “Mėnulio dulkės”. Jis nuėjo visų 12 vyrų, pabuvojusių mūsų planetos palydove, pėdsakais. Trys astronautai jau buvo mirę. Smitas susiieškojo likusius devynis ir įsitikino, kad grįžę į Žemę jie turėjo iš naujo mokytis gyventi. Iki šiol juos siutina “sąmokslo teorijos” šalininkai, neigiantys milžinišką žygdarbį,  jiems tampo nervus įkyrūs kosminių skrydžių fanai bei fetišistai, renkantys bet ką, susijusį su “Apollo”. Keli iš Mėnulio sugrįžę astronautai nusirito į alkoholizmą ir depresiją. Terorizavo savo šeimas, ne viena iširo.

Nebūtinai turime ieškoti kokios nors mistikos ar magijos. Prasidėjusi pomėnulinė depresija tiesiog galėjo iškelti į paviršių palyginti paprastus dalykus. Vyrai išėjo iš kapsulės, patyrė nesvarumo būseną, o paskui sugrįžo į pilką Žemės kasdienybę. Jie rizikavo gyvybėmis žmonijos labui, bet Niksono vyriausybė, nors nelabai rėmė kosminius žygius, išnaudojo juos propagandai vežiodama po pasaulį. “Mačiau, kad atlieku naudingo idioto vaidmenį”, – kartą pasakė Oldrinas.”

O kas dabar žino, kaip jautėsi J. Gagarinas, kai buvo vienintelis pabuvojęs kosmose.