Susipažinkite, baltoji puansetija:

Panaršiusi radau, kad “Puansetija, arba Kalėdų žvaigždė, anot specialistų, ne tik puošia aplinką, bet ir siurbia kenksmingas chemines medžiagas, aktyvina širdies veiklą, gerina kraujotaką ir net išsklaido slogią nuotaiką.”

Graži gėlė ir mano namuose dabar nebus jokios blogos nuotaikos. Be to, kol grįžau su ja namo, net keletas žmonių klausė, iš kur tokią gavau. Ir nesvarbu, kad vienas iš jų buvo lengvai apsvaigęs vyras, bet buvo tvarkingas ir paprašė leisti gėlę nufotografuoti, nes nori parodyti ją žmonai, kuri kepa tortus

Jaukių Jums švenčių!

Rekomenduoju Dinodirect. Mergaitė kartu su dovana atkeliavo per ~3 savaites.

Dar nepasidžiaugiau, kad šiemet turėjau patį gražiausią gimtadienį. Tikrąją gimtadienio dieną švenčiau namuose su šeima, bet kadangi čia visi visada savo reikalais užsiėmę, tai pagrindinis svečias buvo dvimetis sūnėnas, vis dainavęs man “su gimimo diena”. Švenčiau puikiausiai – su krevetėmis ir vynu…

O nuo brangiausio šiemet gavau svajonės išpildymą – ėjome į Sting koncertą! Pasaka! Nuostabu! Į Sting’ą norėjau jau nuo rudens, kai buvo atvažiavęs ir va pagaliau!

Reziumė: Stingas nuostabu, orkestras nuostabu, Vingio parkas nuostabu, bet kai viskas kartu, tiesiog trūksta žodžių gerumui nusakyti. Tokia šiluma sklido nuo scenos, taip gerai jaučiausi. Džiaugiausi užsiėmusi vietelę prie pat tvoros, akiniams padedant puikiai viską mačiau. Tik nerimą kėlė kelis kartus užgesę ekranai, bijojau, kad visai nedingtų vaizdas, nes tada nei Sting, nei energija trykštančios dirigentės ir pritariančios vokalistės, nei puikių muzikantų nematyčiau.

Paskutinę dainą Sting atliko tik su gitara, stebėtina, ką gali padaryti vienas žmogus su viena gitara tokiai miniai žmonių! “Ir su toookia aparatūra”, – taikliai pastebėjo brangiausias (ačiū už šventę!)

Nebuvau aš tokia fanatiška Sting gerbėja, visų dainų žodžių tikrai nemoku, bet nuoširdžiai žavėjausi, ir va iki dabar vis nepaliauju jo dainų per pertraukėles klausyti.

Ir dar vieną svajonių dovana manęs lauki – eisiu į sushi gaminimo pamokėlę “Osakoje”. Laukiu nesulaukiu! Tik va vis nepavyksta įtraukti jos į savaitgalio planus, nes labiau lauke džiaugtis vasara norisi. Bet turiu dar laiko iki rugsėjo. Su didžiausiu džiaugsmu nueisiu ir įspūdžiais pasidalinsiu.

“Kas vaikšto atvira bamba? Ištekėjusios moterys arba turinčios nuolatinį draugą tos mados nesigriebia. Kiek pastebėjau, nelabai susižavėjo ir universitetų merginos. Tačiau jeigu panelė kuo nors pono Dievulio nuskriausta – jos formo per plačios ar, sakysim, išmintis ar jautrumas veide nepaliko gilių pėdsakų, ar neseniai atvažiavusi į didesnį miestą ir dar sunkiai orientuojasi – tokia būtinai pakels aukštai, nuleis žemai. Ir ji nenori tikėti veidrodžiu, nors tas aiškiai rodo, kad ten visai ne bambytė, o keptas vėdaras. Nieko, guodžia ji save, dabar tokia mada.”

Labai neseniai baigiau skaityti “Popietė su Algimantu Čekuoliu”. Pirmiausia mintis – na jau labai universali ir įdomi knyga. Visko čia yra, nuo analizės, kad pasauliui gresia ne globalinis atšilimas, o, priešingai, atšalimas, ir nuo pasakojimų apie tai, kaip buvo tvakomasi Sovietų Sąjungoje, iki vyrų ir moterų santykių, kodėl moterys nori būti blondinėmis ir avi aukštakulnius. (Tikriausiai, šie išvardinti skyriai ir įsiminė labiausiai.)

Pateikiau vieną citatą, kuri skaitant privertė nusišypsoti. Jokiu būdu nieko įžeisti nenorėjau, bet čia juk ir kalbama tik apie tas, kurių veiduose “išmintis gilaus pėdsako nepaliko”. Ir negi kuri nors atvirai bent sau tokia prisipažintų? O mano nuomone nėra negražių žmonių, yra tik nesusitvarkę arba nesuradę ir nežinantys, kas jiems tinka.

Tai labai labai verta dėmesio knyga. Ne tik geras laiko praleidimo būdas ir malonumas, bet ir galimybė daugiau sužinoti ir “paprotingėti”.

Ir pabaigai dar viena citata labai susijusi su šios dienos sukaktimi – jubiliejumi po J. Gagarino skrydžio į kosmosą. Iš skyriaus, kaip jautėsi astronautai, po kelionės į mėnulį:

“Apsilankymas Mėnulyje – didžiulė sėkmė, bet ir prakeikimas, – tvirtina Amerikos žurnalistas Endriu Smitas, parašęs knygą “Mėnulio dulkės”. Jis nuėjo visų 12 vyrų, pabuvojusių mūsų planetos palydove, pėdsakais. Trys astronautai jau buvo mirę. Smitas susiieškojo likusius devynis ir įsitikino, kad grįžę į Žemę jie turėjo iš naujo mokytis gyventi. Iki šiol juos siutina “sąmokslo teorijos” šalininkai, neigiantys milžinišką žygdarbį,  jiems tampo nervus įkyrūs kosminių skrydžių fanai bei fetišistai, renkantys bet ką, susijusį su “Apollo”. Keli iš Mėnulio sugrįžę astronautai nusirito į alkoholizmą ir depresiją. Terorizavo savo šeimas, ne viena iširo.

Nebūtinai turime ieškoti kokios nors mistikos ar magijos. Prasidėjusi pomėnulinė depresija tiesiog galėjo iškelti į paviršių palyginti paprastus dalykus. Vyrai išėjo iš kapsulės, patyrė nesvarumo būseną, o paskui sugrįžo į pilką Žemės kasdienybę. Jie rizikavo gyvybėmis žmonijos labui, bet Niksono vyriausybė, nors nelabai rėmė kosminius žygius, išnaudojo juos propagandai vežiodama po pasaulį. “Mačiau, kad atlieku naudingo idioto vaidmenį”, – kartą pasakė Oldrinas.”

O kas dabar žino, kaip jautėsi J. Gagarinas, kai buvo vienintelis pabuvojęs kosmose.

Turbūt labiausiai užsidegusi šiame bloge sudarinėjau norų sąrašą. Vieną tokį norą įgyvendinau – neatsidžiaugiu tapusi normaliu žmogumi. Tai reiškia, kad įtelpu į tuos standartinius rėmus: baigiau mokslus, kas rytą einu į darbą, keliuosi ir guluosi laiku. Tik  va mano kelionės į Vilnių iš tų rėmų badydamos akis išsikiša, bet juk ne į užsienį ir tik su gerais tikslais. Bene visi svarbieji norai jau išsipildė (na tie, apie kaukšinčius batelius koridoriuje), kitus teko atidėti vėlesniam laikui (naujakurystės džiaugsmus), betrūksta mėlynos mašinytės.

Kadangi aš jau normalus žmogus, tai turiu daugiau laiko ir galimybių kepti keksiukus ir sausainius, skaityti normalių žmonių knygas ir užsiimti rankdarbiais. Belieka viso šito sau vienai nepasilikti. Tik va kamuoja mane didžiulis klausimas: AR ĮDOMUS BUS MANO BLOG’AS, JEI RAŠYSIU APIE VISKĄ, KAS MANE DOMINA? Neišeina man kažkaip apsiriboti. Noriu ir apie menus, ir apie maistą, ir apie filmus, ir apie knygas rašyti. O kartais ir šiaip paplepėti noriu. O gal visai nieko apie viską po truputį? A?

Šiandien norėjau pasidalinti vienu blog’u, kuris labai praskaidrino dieną, kai labai jau norėjosi saulės, kuri užsispyrusi slėpėsi po storu debesų sluoksniu. Netyčia atradau “Bella Foto” ir jau paskui nesugebėjau atsitraukti. Vis skaičiau įrašus vieną po kito ir šviesėjo, jei ne aplink, tai viduje. Nei aš fotografė (manau, kad nemoku fotografuoti, todėl ir virtuvės eksperimentais nesidalinu, nes be nuotraukos juk ne taip kažkaip), nei aš labai domiuosi fotografija, bet taip gera buvo akis paganyti.

Kitas panašus blog’as taip pat labai tinkamas, kai norisi pasidairyti kur gražiau ir šilčiau. Žinau, kad greičiausiai mano šitie atradimai nebus naujiena. Bet gal kas nors juos atras ir džiaugsis taip kaip aš?…

P.S. Ar jūs matote, kaip mes čia gražiai naujai pasipuošėm? Va koks gražus dabar Rimvydo išdailintas blog’as. Belieka tik rašyti!

Radau

Kasdienai, kol išmoksiu…

29. Sukurti blog’o įrašą, kas tai yra.

30. Pradėti blog’inti apie kuriamus darbelius, procesą. Padaryti pamokėles.

O dabar vėl laikas nusivalyti šypseną ir pašėlusį akių blizgėjimą ir grįžti daryti darbų nuo pirmo punkto

1. Pirmiausia reikia pabaigti magistrinį. Va kur mano skausmas ir džiaugsmas.
2. Noriu primegzti draugėms šiltų kojinių, o brangiausiam kepurę (jau kaži kada pažadėjau).
3. Numegzti laukiamai dukterėčiai pledą, suknelių, kojinyčių ir visokių mažų mielybių.
4. O sūnėnui megztukai ir kepurės mano galvoj jau užgimusios.
5. Mieliausiai mano pažadėta suknelė.
6. Kitai Mielai užuolaidos.
7. Su dar viena Mieliausia darysim mezgimo – dekupažo – vėlimo pamokėles – vakarėlius.
8. Aprengsiu senas pagalvėles naujais užvalkaliukais iš spalvotų siūlų kamuoliukų.
9. Prisimegsiu suknelių, kepurių, pirštinių….
10. Noriu papuošti tuos, kuriuos mano mezginiai džiugintų.
11. Nusinersiu mažą, dailų, senoviškom gėlėm margintą karoliukų rankinuką.
12. Išmoksiu dekoruoti ant stiklo.
13. Pabaigsiu pradėtus “dekupažinti” padėkliukus su meilės prisipažinimais.
14. Pagražinsiu dėžutes arbatai ir padovanosiu kam nors su sausainukais, kuriuos išmoksiu kepti.
15. Nusipirksiu keksiukų formeles, kepsiu keksiukus ir visi namai gardžiausiai kvepės.
16. Pagaliau išmoksiu kepti minkštas mielines bandeles (kažkas man su jom vis nesigauna).
17. Pagaminsiu imbierinių ir marmeladinių saldainių. Ir sausainių visokiausių.
18. Bet čia smulkūs darbeliai. Dar turiu ir didesnių svajonių, kurioms turi būti lemta išsipildyti. Pirmiausia, noriu išvažiuoti su Mylimu ten, kur šilta (niekada neturėjau tokių atostogų).
19. Reikia išsirinkti, kur gyventi, o tada lauks malonūs naujakurių rūpesčiai.
20. Beprotiškai noriu dirbti. Tokį darbą, į kurį būtų galima eiti su gražiais bateliais, kad koridoriuje kauškėtų
21. Pirksiu mašinytę, mėlyną, nenaują (iš skelbimo ant stulpo: “Pirksiu “Ereliuką”, dviratį nenaują”)
22. Noriu bent keletą dienų pabūti pas savo ir ne savo Mamą, kad padžiuginčiau ir pagelbėčiau, įneščiau naujų vėjų ir idėjų.
23. Noriu drauges aplankyti.
24. Noriu ne mokslines knygas skaityti.
25. Blog’inti noriu ir kad būtų kas skaito.
26. Šitas sąrašas, kad vis pildytųsi. Ir kad vis turėčiau prie ko pliusus dėti.
27. Noriu turėti laiko pasvajoti ir užsiimti tuo, kas džiugina. Kad nereikėtų ilgesingai žiūrėti į tuos, kurie, mano galva, “teisingai gyvena”. Noriu ir aš tarp tokių būti.
28. …

Ir šia džiugia nata laikas grįžti prie pirmojo punkto

Vienas iš mano norų, rastų “Kūrybinėse dirbtuvėse“

Pirmasis pasimatymas: lengvas flirtas;

Antrasis pasimatymas: trumpi pakštelėjimai;

Trečiasis pasimatymas: nuotykiai;

Ketvirtasis pasimatymas: būk linksma ir nuostabi;

Penktasis pasimatymas: padaryk tai geriausiu kada nors buvusiu pasimatymu…. ir tada sakai sudie… “when the romance is gone, it’s time to move on”

Šiek tiek standartinių amerikietiškų motyvų. Ji turi keistus, bet pasiruošusius padėti draugus, jis – romantikas ir turi bičiulį, kuris yra jo priešingybė ir visiškai jo nesupranta.

Ji netiki meile ir santykiais. Vadovaujasi savo sukurta penkių pasimatymų teorija, kuri jai padeda pasinaudoti pirmųjų pasimatymu teikiamu džiaugsmu, bet nieko nesitikėti daugiau ir nelikti įskaudinta. Tačiau ši teorija padeda tik iki tol, kol ji sutinka jį (taip pat standartiška ir nuspėjama, bet kaip kitaip gali būti lengvoje romantinėje komedijoje?)

Gilumo filmui suteikia tai, kad taip ji elgiasi dėl traumos patirtos šeimoje: jos tėtis buvo neištikimas mamai ir mergaitei buvo skaudu matyti, kaip ji kenčia. Todėl jai meilė tampa pažeidžiamumo ženklu ir ji pasižada niekada neįsimylėti. Mergina turi gausybę teorijų visiems gyvenimo atvejams, bet kaip paaiškėja, ne visad viskas vyksta pagal scenarijų

Dar keletas perliukų iš šio filmo:

“Penki pasimatymai tobulas laikas gauti maksimalų malonumą be jokių kančių. Jokių lūkesčių = jokio nusivylimo. ”

“Santykiai tokie jau yra – vienas nori daugiau, kitas nori mažiau. Tada jie apsimetinėja, apgaudinėja. Grįžta atgal, jaučia kaltę. Staiga “oi, aš laukiuosi”. Jie susituokia ir nekenčia vienas kito. Susitikinėti yra kur kas romantiškiau”

Filmas, kurį kaip ir “Good Luck Chuck” galiu žiūrėti ir žiūrėti, nes jis spinduliuoja teigiamas emocijas. Žiūriu ir slapčia pavydžiu Nia Vardalos niekad nuo veido nedingstančios šypsenos ir sąmojo