Ligitos blog'as

2009 metų romantinė komedija. Super energinga moteris Nia Vardalos ir gražus vyras John Corbet (ta pati kino studija kaip ir “Mano didelės storos graikiškos vestuvės”, ta pati aktorių pora).

Pirmasis pasimatymas: lengvas flirtas;

Antrasis pasimatymas: trumpi pakštelėjimai;

Trečiasis pasimatymas: nuotykiai;

Ketvirtasis pasimatymas: būk linksma ir nuostabi;

Penktasis pasimatymas: padaryk tai geriausiu kada nors buvusiu pasimatymu…. ir tada sakai sudie… “when the romance is gone, it’s time to move on”

Šiek tiek standartinių amerikietiškų motyvų. Ji turi keistus, bet pasiruošusius padėti draugus, jis – romantikas ir turi bičiulį, kuris yra jo priešingybė ir visiškai jo nesupranta.

Ji netiki meile ir santykiais. Vadovaujasi savo sukurta penkių pasimatymų teorija, kuri jai padeda pasinaudoti pirmųjų pasimatymu teikiamu džiaugsmu, bet nieko nesitikėti daugiau ir nelikti įskaudinta. Tačiau ši teorija padeda tik iki tol, kol ji sutinka jį (taip pat standartiška ir nuspėjama, bet kaip kitaip gali būti lengvoje romantinėje komedijoje?)

Gilumo filmui suteikia tai, kad taip ji elgiasi dėl traumos patirtos šeimoje: jos tėtis buvo neištikimas mamai ir mergaitei buvo skaudu matyti, kaip ji kenčia. Todėl jai meilė tampa pažeidžiamumo ženklu ir ji pasižada niekada neįsimylėti. Mergina turi gausybę teorijų visiems gyvenimo atvejams, bet kaip paaiškėja, ne visad viskas vyksta pagal scenarijų

Dar keletas perliukų iš šio filmo:

“Penki pasimatymai tobulas laikas gauti maksimalų malonumą be jokių kančių. Jokių lūkesčių = jokio nusivylimo. ”

“Santykiai tokie jau yra – vienas nori daugiau, kitas nori mažiau. Tada jie apsimetinėja, apgaudinėja. Grįžta atgal, jaučia kaltę. Staiga “oi, aš laukiuosi”. Jie susituokia ir nekenčia vienas kito. Susitikinėti yra kur kas romantiškiau”

Filmas, kurį kaip ir “Good Luck Chuck” galiu žiūrėti ir žiūrėti, nes jis spinduliuoja teigiamas emocijas. Žiūriu ir slapčia pavydžiu Nia Vardalos niekad nuo veido nedingstančios šypsenos ir sąmojo

Labai negražiai (neišbaigtą ir nespėjus pasakyti visko, ką norėjau) buvau palikusi savo paskutinįjį įrašą. Tai dabar, atsitraukusi nuo savo puoselėjamos fermos Facebook’e (kuri prisipažįstu, “suvalgo” daug mano laiko ir man dėl to gėda) ir klaikiai nenorėdama mokytis, pabaigsiu savo mintis ir dar šiek tiek pasvajosiu apie Kalėdas

Aš jų vis dar labai labai laukiu. Laukiu tikro sniego, tik nenoriu, kad būtų labai šalta. Liūdna, kad šiemet planuojama kur kas mažiau puošti Vilnių, vadinasi, ir kuriant kalėdinę nuotaiką teks labiau pasistengti patiems. O taip būtų smagu be jokios gripo baimės išeiti į senamiestį, nusipirkti puodelį “latte” kavos su cinamonu ir gurkšnojant ją, bei šildantis rankas šiek tiek pamurksoti prie išpuoštos eglės. O dar jei Jis apkabintų, būtų dar šilčiau ir geriau… Mmm…

Negražu prisipažinti, bet ir dovanų šiek tiek laukiu. Smalsu Dovanos, kad ir kokios bebūtų, visad džiugina. Bet labiausiai džiugina tos, kurios turi idėją, kurios rodo, kad buvo pagalvota apie tave, o ne paskubomis lekiant pro šalį pagriebta bet kas.

Aš naudojuosi patarimu (gal ir ne visai tai pavyksta), kad dovanomis reikia rūpintis iš anksto. Reikia turėti “dovanų spintelę”, kurioje dar gerokai prieš Kalėdas reikia imti kaupti dovanas. Tada ir išlaidos ne taip gąsdins, kai visas bus galima išdėlioti per ilgesnį laikotarpį, ir dovanas bus galima apdairiau parinkti, bei rasti geriausią kainos ir kokybės santykį, kai laikas nespaus. Beje, rūpinantis dovanomis iš anksto pavyks išvengti prieškalėdinių spūsčių parduotuvėse, jei dovanos bus pirktinės.

Bet reikia nepamiršti, jog dovanas galima padaryti ir patiems. Juolab dabar, galima taupyti pinigus, bet įdėti daugiau laiko, fantazijos ir širdies. Pagalvojau, kad nuostabi dovana būtų pačios kepti sausainiai. Tik man dar toloka iki tokių kulinarinių aukštumų. O ir geros orkaitės oi kaip trūksta. Gal šioms Kalėdoms panaudosiu kitus savo talentus

Mano galva, “kalėdiškiausios” yra visokios šildančios dovanos – pradedant šiltom kojinėm, baigiant arbata ir imbieriniais sausainiais Bet aišku, visos dovanos yra neprilygstamos, nes jos šildo tuo, kad dar yra žmonių, kurie nori tave džiuginti ir tau kažką dovanoti

Aš važiuodama traukiniu jau prieš kelias savaites sudariau dovanų sąrašą – kam ir ką dovanoti. Šitą darbą dar seniau pradėjau, gaudydama pokalbių su artimaisiais nuotrupas, kai tik kalba pakrypdavo: “o aš tai norėčiau…”. Toks sąrašas apskritai labai pravers, nes jei neišnaudosiu idėjų per šias Kalėdas, jos liks gimtadieniams, kurie vis tiek anksčiau ar vėliau ateis, keldami klausimą, kuo nudžiuginti.

P.S. Paskutiniame mano įraše yra mygtukas, kurį labai prašau paspausti visų šiame puslapyje apsilankiusių. Taip prisidėsite prie “IKI” akcijos, kur už kiekvieną paspaudimą skaičiuojami pinigėliai, už kuriuos bus perkamos dovanėlės sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. Jiems labiausiai reikėtų Kalėdų stebuklo. Paspaudimas Jums nieko nekainuos, o kam nors galbūt padovanos šypseną

P.S.P.S. Jei aš gražiai paprašysiu Rimvydo, jis gal perkels tą mygtuką į matomesnę vietą, nes man su šita “technika” dar nelabai

Tai tiek šį kartą… Visiems linkiu gražaus Kalėdų laukimo

Aš jau svajoju apie Kalėdas. Nesu iš tų nepatenkintų žmonių, kurie niurzga, kad tai tapo prekybininkų išpūsta švente, kad vėl reikės leisti pinigus, galvoti, ką pirkti dovanų, kuo puoštis ir kuo vaišinti svečius. Juk tai, kokios bus tavo Kalėdos, priklauso tik nuo tavęs paties.

Taip, tiesa, kad bus papildomų išlaidų. Tiesa, kad bus dovanų, kurias reikės dovanoti tik iš pareigos. Taip pat bus situacijų, kai reikės atrodyti džiugiai gavus ne tokią dovaną, kokios norėjai. Bet juk svarbiausia ne kokia ji, o svarbiausia tai, kad žmogus apie tave pagalvojo

Man Kalėdos (nors svarbiausias tikriausia Kūčių vakaras) yra labai šilta šventė, kurios neįsivaizduoju be savo šeimos. Visas šis šventinis laikotarpis kažkoks stebuklingas. Tai vienintelis laikas metuose, kai visi stengiasi būti geri, stengiasi nesipykti ir kur kas daugiau šypsosi.

Tada susitinki su artimais žmonėmis, su kuriais nori nenori, o mataisi rečiau. Susitinki tam, kad apkabintų, kad pasidžiaugtum ir įteiktum nors mažą dovaną. Jautiesi laimingas, kad yra kas apkabina…

Per Kūčias būtinai grįžti namo ir būni su artimiausiais žmonėm. Gera suvokti, kad jie yra tavo saugumo garantas, tai, kas iš tiesų svarbiausia.

Dar didelis privalumas, jei tie namai, su laukiančiais juose, yra kaime – apšerkšnijusiame, bet su šiltais namais. Juk tikrą žiemą ir jos grožį tik kaime galima pamatyti

Aš dabar, kaip ir turi būti šiuo metu, labai stengiuosi taupyti. Niekada nebuvau labai taupi, bet noriu suaugti ir išmokti elgtis su pinigėliais. Aišku, kol kas to protingai daryti dar neišeina, todėl stengiuosi vengti pagundų ir einu tik į maisto parduotuves ir tik su sąrašu Dar taupyti padeda kainų lyginimas ir akcijos. Kada nors ruošiuosi užsiimti rimta taupymo patarimų paieška

Bet turiu vieną aistrą, kuri visad nugali taupumą. Mažiausiai gailiu pinigų KNYGOMS

Svarbiausia, kuo noriu pasidalinti yra neseniai mano padaryti atradimai: du knygynai.

Vasarą, eidama Gerosios vilties gatve netyčia pamačiau užrašą “Knygos namai”.  Kiek pamenu, užrašas buvo ant paprastų plastikinių durų, atspausdintas baltame popieriaus lape. Tai buvo senų knygų krautuvėlė.  Kai užėjau, apėmė kažkokia labai sentimentali nuotaika. Varčiau knygas, kurias kažkas jau skaitė, knygas, kurios kažkam buvo brangios, knygas, kurios vėliau buvo atiduotos kaip nereikalingos. Radau net knygų su sveikinimais pirmajame lape ir atsiminiau kažkada žiūrėtą filmą, kuriame viena mergina sendaikčių turguose pirkdavo “Džeinę Eir” su kažkieno užrašytais palinkėjimais, ieškodama tos vienintelės, kurią jai vaikystėje padovanojo tėtis.

Atmosferą šiame knygyne gadino tik pardavėja, kuri valgė saulėgrąžas ir žaidė “Solitaire” Bet ir ji buvo tokia miela, kad man, ieškančiai “Anos Kareninos” antrosios dalies, pasiūlė sumokėti 20 litų užstatą, pasiimti abi dalis, o perskaičius atnešti atgal ir susigrąžinti pinigus

Kitas nuostabus knygynas – “Rotas” Kalvarijų gatvėje. Visad maniau, kad šis knygynas prekiauja literatūra užsienio kalbomis. Bet neseniai einant pro šalį akis užkliuvo už pasiūlymo pirkti knygas mažomis kainomis (vėl tas noras sutaupyti ). Ir vėl buvau maloniai nustebinta: ten visai padorus knygynas. Literatūra labai įvairi: daug vaikiškų knygų, nemažai teisinės literatūros. O smagiausia ir įdomiausia tai, kad šiame knygyne galima derėtis “Rotas” platina knygas kitiems knygynams, dažnai ant knygų net neklijuoja kainų, o norintys pirkti paklausę tikrosios kainos gali derėtis Pati tuo įsitikinau. Vieną knygą nusipirkau iš jų organizuoto “knygų turgaus” dešimt litų pigiau, nei turėjau, o dėl kitos knygos “Gimdymo namai” derėjausi, ir nusipirkau tik už 28 litus Tiesiog nuostabu. Knygynas, į kurį tikrai dar užsuksiu ir kitiems rekomenduosiu

Jei bus ką, pasistengsiu parašyti apie šias knygas. Tikiuos, kad tai neliks tik pažadu, kaip ir pažadas reguliariai rašyti blogą

Iki kitų (greitų?) kartų

Vieną dieną ieškojau filmo, su kuriuo galėčiau praleisti vakarą. Nuėjau lengviausiu keliu, į Google įvedžiau “geras filmas” ir aptikau štai tokį puslapį. Iš jo išsirinkau filmus, kurių aprašymai patraukė mano dėmesį ir štai jau yra ką veikti

Šį vakarą praleidau su rusų filmu “12″. Mano nuomone jis nerealus ! Kaip teigia filmo antraštė – filmas “kiekvienam ir apie kiekvieną”. Filmas tiems, kuriems norisi tikrų (neįšpūstų) emocijų, kurie mėgstą gilintis žmonių mąstymo ir gyvenimo subtilybes. Filmas tiems, kam patinka tikrasis rusų kinas ir rusų kultūra. Tiems, kas supranta rusiškai, nes tiek filmai, tiek knygos originalo kalba nepraranda savo tikrosios prasmės.

Filmas apie tai, kiek vienas žmogus, vienas žodis gali daug pakeisti. Apie dėmesingumą vienas kitam. Apie atsakomybę už savo veiksmus, galinčius išgelbėti ar sugriauti kito gyvenimą. Apie tai, kad kiekvienas pasaulį suvokia per savo prizmę. Kad kiekvienas turi spręsti pats, nepasikliaudamas išankstinėm nuostatom ar emocijom.

Čia puikiai atsiskleidžia atskirų tautybių žmonių skirtumai. Dvylikos skirtingų vyrų gyvenimai, nuoskaudos, pavertusios juos tokiais, kokie jie yra.

Man tai buvo tikrai dėmesio vertas filmas, iš kurio iškirpčiau tik tris paskutines minutes…

Tai buvo dvi su puse valandos- laikas, sukaustęs mano dėmesį. Iš kurio labiausiai įstrigo: “jei nori skristi – skrisk. Jai nori pasilikti – pasilik. Tačiau viską turėsi nuspręsti pats, niekas už tave to nepadarys”. Tai buvo tai, ko man dabar reikėjo.

“Mama labai didžiuojasi tuo broliuku. O jam, vargšeliui, tikrai nepasisekė – juk berniukas.  Jam tarp kojų kyšo toks vamzdelis.  Tai nelabai gražu.

Mažoji suvokia, kad jai pasisekė, o nedaug trūko… Tas vamzdelio galiukas atrodo gana nepatogus. Ji svarsto, kaip berniukai vaikšto su tokiu daiktu tarp kojų, – tikriausiai labai nepatogu, kliūva. Jai iš tiesų pasisekė, kad gimė be tokios ataugos. Panašios į slieką. O mama juo labai didžiuojasi… Tėtis taip pat.

Dėl tėčio jai viskas aišku: tikriausiai jį paguodžia tai, kad šeimoje dar vienas žmogus turi tokią pačią negalią, kaip jis. Tėtis…

Ji spėja, kad vamzdelis auga taip pat kaip ir rankos, kojos ir visa kita. Taigi, tėtis… Vargšelis. Kai supyksta, sako bjaurius žodžius – šūdas, po galais, prakeiktas tas, prakeiktas anas, eina šikt; mėto ant žemės daiktus, kurie jį nervina. Gal būtent dėl to. Gal jam peršti, gal nervina ir jis labai nusimena, kad negimė moterim.

Jos geriausia draugė Žeraldina žino daugybę dalykų ir patikino, kad tas vamzdelis reikalingas vaikams daryti: vyras kažkokiu būdu įspraudžia tą daiktą į moters pilvą ir iš jo pabyrą maži grūdeliai, kurie vėliau moters kūne virsta kūdikiu. Tai labai įdomu. Ir labai paslaptinga.

Mama yra sakiusi, kad norėdami daryti vaikus, tėtis ir mama apsikabina ir labai smarkiai suspaudžia vienas kitą… Bet ji niekada neminėjo to vamzdelio. Tačiau mažojo beveik tikra, kad jo vaidmuo labai svarbus. Norėtų daugiau apie tai sužinoti.

Viena yra tikra: mama broliuką lepina, rūpinasi juo. Ne visą laiką, bet dažnai. Mažoji turi savo teoriją, kuri puikiausiai pasitvirtina: mama nori paguosti mažąjį brolį dėl to, kad jis berniukas, dėl to ir tūpčioja aplink, kad jis pamirštų šį nemalonumą. Kai šeimoje vaikas serga, dažnai jį lepina labiau negu kitus. Kadangi berniukai, taip sakant, serga nuo pat gimimo, nesvarbu, kad jų liga normali, tėvai jiems būna atlaidesni. Ir švelnesni.”

Isabelle Miniere “Pirmas laiptelis”

Ištrauka iš pasakiškai gražios knygos, kurią parašė prancūzų rašytoja, psichologė. Knyga, kurioje pasaulis matomas mažos mergaitės akimis, kurioje su vaikišku nuoširdumu ir naivumu nagrinėjami rimti dalykai. Knyga, kurią patarčiau perskaityti, kai ilgimasi kažko lb mielo, švelnaus ir smagaus

Aš pati skaitydama šią knygą lb džiaugiausi, tiesiog negalėjau nuo jos atsitraukti. Šventosios baras dar nebuvo matęs taip keistai besilinksminančio žmogaus, kai aš per koncertą skaičiau knygą Bet jei žmonės po to vakaro su manim dar bendravo, vadinasi, nebuvo visiškai keista Ačiū Jiems