Ligitos blog'as

Gavau šiandien dovanų. Puiku tai, kad man naujame bute pagaliau nebemiršta gėlės. Imu guostis, kad gal ne aš kalta buvau, kad niekas pas mane neaugdavo.

Susipažinkite, baltoji puansetija:

Panaršiusi radau, kad “Puansetija, arba Kalėdų žvaigždė, anot specialistų, ne tik puošia aplinką, bet ir siurbia kenksmingas chemines medžiagas, aktyvina širdies veiklą, gerina kraujotaką ir net išsklaido slogią nuotaiką.”

Graži gėlė ir mano namuose dabar nebus jokios blogos nuotaikos. Be to, kol grįžau su ja namo, net keletas žmonių klausė, iš kur tokią gavau. Ir nesvarbu, kad vienas iš jų buvo lengvai apsvaigęs vyras, bet buvo tvarkingas ir paprašė leisti gėlę nufotografuoti, nes nori parodyti ją žmonai, kuri kepa tortus

Jaukių Jums švenčių!

Pati pasidariusi tobuliausią (kada nors buvusį mano nagų) prancūzišką manikiūrą, sugalvojau patarškėti klaviatūra tais išgražėjusiais pirštais (gal susigadinsiu, nes kažkaip net nepatogu nuo to tobulumo).

Dar nepasidžiaugiau, kad šiemet turėjau patį gražiausią gimtadienį. Tikrąją gimtadienio dieną švenčiau namuose su šeima, bet kadangi čia visi visada savo reikalais užsiėmę, tai pagrindinis svečias buvo dvimetis sūnėnas, vis dainavęs man “su gimimo diena”. Švenčiau puikiausiai – su krevetėmis ir vynu…

O nuo brangiausio šiemet gavau svajonės išpildymą – ėjome į Sting koncertą! Pasaka! Nuostabu! Į Sting’ą norėjau jau nuo rudens, kai buvo atvažiavęs ir va pagaliau!

Reziumė: Stingas nuostabu, orkestras nuostabu, Vingio parkas nuostabu, bet kai viskas kartu, tiesiog trūksta žodžių gerumui nusakyti. Tokia šiluma sklido nuo scenos, taip gerai jaučiausi. Džiaugiausi užsiėmusi vietelę prie pat tvoros, akiniams padedant puikiai viską mačiau. Tik nerimą kėlė kelis kartus užgesę ekranai, bijojau, kad visai nedingtų vaizdas, nes tada nei Sting, nei energija trykštančios dirigentės ir pritariančios vokalistės, nei puikių muzikantų nematyčiau.

Paskutinę dainą Sting atliko tik su gitara, stebėtina, ką gali padaryti vienas žmogus su viena gitara tokiai miniai žmonių! “Ir su toookia aparatūra”, – taikliai pastebėjo brangiausias (ačiū už šventę!)

Nebuvau aš tokia fanatiška Sting gerbėja, visų dainų žodžių tikrai nemoku, bet nuoširdžiai žavėjausi, ir va iki dabar vis nepaliauju jo dainų per pertraukėles klausyti.

Ir dar vieną svajonių dovana manęs lauki – eisiu į sushi gaminimo pamokėlę “Osakoje”. Laukiu nesulaukiu! Tik va vis nepavyksta įtraukti jos į savaitgalio planus, nes labiau lauke džiaugtis vasara norisi. Bet turiu dar laiko iki rugsėjo. Su didžiausiu džiaugsmu nueisiu ir įspūdžiais pasidalinsiu.

Man sakė, kad mano blog’as visai neblogas, jei tik aš jį rašau. Ne, nebeatsiprašinėsiu, kad retai čia dulkes valau, nes tokie atsiprašymai darosi juokingi, kai po kiek laiko lygiai taip pat elgiuosi. O ką sau pažadėjau ir kokių minčių prisikurpiau tegu lieka man, o rezultatas vėliau matysis.

Turbūt labiausiai užsidegusi šiame bloge sudarinėjau norų sąrašą. Vieną tokį norą įgyvendinau – neatsidžiaugiu tapusi normaliu žmogumi. Tai reiškia, kad įtelpu į tuos standartinius rėmus: baigiau mokslus, kas rytą einu į darbą, keliuosi ir guluosi laiku. Tik  va mano kelionės į Vilnių iš tų rėmų badydamos akis išsikiša, bet juk ne į užsienį ir tik su gerais tikslais. Bene visi svarbieji norai jau išsipildė (na tie, apie kaukšinčius batelius koridoriuje), kitus teko atidėti vėlesniam laikui (naujakurystės džiaugsmus), betrūksta mėlynos mašinytės.

Kadangi aš jau normalus žmogus, tai turiu daugiau laiko ir galimybių kepti keksiukus ir sausainius, skaityti normalių žmonių knygas ir užsiimti rankdarbiais. Belieka viso šito sau vienai nepasilikti. Tik va kamuoja mane didžiulis klausimas: AR ĮDOMUS BUS MANO BLOG’AS, JEI RAŠYSIU APIE VISKĄ, KAS MANE DOMINA? Neišeina man kažkaip apsiriboti. Noriu ir apie menus, ir apie maistą, ir apie filmus, ir apie knygas rašyti. O kartais ir šiaip paplepėti noriu. O gal visai nieko apie viską po truputį? A?

Šiandien norėjau pasidalinti vienu blog’u, kuris labai praskaidrino dieną, kai labai jau norėjosi saulės, kuri užsispyrusi slėpėsi po storu debesų sluoksniu. Netyčia atradau “Bella Foto” ir jau paskui nesugebėjau atsitraukti. Vis skaičiau įrašus vieną po kito ir šviesėjo, jei ne aplink, tai viduje. Nei aš fotografė (manau, kad nemoku fotografuoti, todėl ir virtuvės eksperimentais nesidalinu, nes be nuotraukos juk ne taip kažkaip), nei aš labai domiuosi fotografija, bet taip gera buvo akis paganyti.

Kitas panašus blog’as taip pat labai tinkamas, kai norisi pasidairyti kur gražiau ir šilčiau. Žinau, kad greičiausiai mano šitie atradimai nebus naujiena. Bet gal kas nors juos atras ir džiaugsis taip kaip aš?…

P.S. Ar jūs matote, kaip mes čia gražiai naujai pasipuošėm? Va koks gražus dabar Rimvydo išdailintas blog’as. Belieka tik rašyti!