Susipažinkite, baltoji puansetija:

Panaršiusi radau, kad “Puansetija, arba Kalėdų žvaigždė, anot specialistų, ne tik puošia aplinką, bet ir siurbia kenksmingas chemines medžiagas, aktyvina širdies veiklą, gerina kraujotaką ir net išsklaido slogią nuotaiką.”

Graži gėlė ir mano namuose dabar nebus jokios blogos nuotaikos. Be to, kol grįžau su ja namo, net keletas žmonių klausė, iš kur tokią gavau. Ir nesvarbu, kad vienas iš jų buvo lengvai apsvaigęs vyras, bet buvo tvarkingas ir paprašė leisti gėlę nufotografuoti, nes nori parodyti ją žmonai, kuri kepa tortus

Jaukių Jums švenčių!

Dar nepasidžiaugiau, kad šiemet turėjau patį gražiausią gimtadienį. Tikrąją gimtadienio dieną švenčiau namuose su šeima, bet kadangi čia visi visada savo reikalais užsiėmę, tai pagrindinis svečias buvo dvimetis sūnėnas, vis dainavęs man “su gimimo diena”. Švenčiau puikiausiai – su krevetėmis ir vynu…

O nuo brangiausio šiemet gavau svajonės išpildymą – ėjome į Sting koncertą! Pasaka! Nuostabu! Į Sting’ą norėjau jau nuo rudens, kai buvo atvažiavęs ir va pagaliau!

Reziumė: Stingas nuostabu, orkestras nuostabu, Vingio parkas nuostabu, bet kai viskas kartu, tiesiog trūksta žodžių gerumui nusakyti. Tokia šiluma sklido nuo scenos, taip gerai jaučiausi. Džiaugiausi užsiėmusi vietelę prie pat tvoros, akiniams padedant puikiai viską mačiau. Tik nerimą kėlė kelis kartus užgesę ekranai, bijojau, kad visai nedingtų vaizdas, nes tada nei Sting, nei energija trykštančios dirigentės ir pritariančios vokalistės, nei puikių muzikantų nematyčiau.

Paskutinę dainą Sting atliko tik su gitara, stebėtina, ką gali padaryti vienas žmogus su viena gitara tokiai miniai žmonių! “Ir su toookia aparatūra”, – taikliai pastebėjo brangiausias (ačiū už šventę!)

Nebuvau aš tokia fanatiška Sting gerbėja, visų dainų žodžių tikrai nemoku, bet nuoširdžiai žavėjausi, ir va iki dabar vis nepaliauju jo dainų per pertraukėles klausyti.

Ir dar vieną svajonių dovana manęs lauki – eisiu į sushi gaminimo pamokėlę “Osakoje”. Laukiu nesulaukiu! Tik va vis nepavyksta įtraukti jos į savaitgalio planus, nes labiau lauke džiaugtis vasara norisi. Bet turiu dar laiko iki rugsėjo. Su didžiausiu džiaugsmu nueisiu ir įspūdžiais pasidalinsiu.

Turbūt labiausiai užsidegusi šiame bloge sudarinėjau norų sąrašą. Vieną tokį norą įgyvendinau – neatsidžiaugiu tapusi normaliu žmogumi. Tai reiškia, kad įtelpu į tuos standartinius rėmus: baigiau mokslus, kas rytą einu į darbą, keliuosi ir guluosi laiku. Tik  va mano kelionės į Vilnių iš tų rėmų badydamos akis išsikiša, bet juk ne į užsienį ir tik su gerais tikslais. Bene visi svarbieji norai jau išsipildė (na tie, apie kaukšinčius batelius koridoriuje), kitus teko atidėti vėlesniam laikui (naujakurystės džiaugsmus), betrūksta mėlynos mašinytės.

Kadangi aš jau normalus žmogus, tai turiu daugiau laiko ir galimybių kepti keksiukus ir sausainius, skaityti normalių žmonių knygas ir užsiimti rankdarbiais. Belieka viso šito sau vienai nepasilikti. Tik va kamuoja mane didžiulis klausimas: AR ĮDOMUS BUS MANO BLOG’AS, JEI RAŠYSIU APIE VISKĄ, KAS MANE DOMINA? Neišeina man kažkaip apsiriboti. Noriu ir apie menus, ir apie maistą, ir apie filmus, ir apie knygas rašyti. O kartais ir šiaip paplepėti noriu. O gal visai nieko apie viską po truputį? A?

Šiandien norėjau pasidalinti vienu blog’u, kuris labai praskaidrino dieną, kai labai jau norėjosi saulės, kuri užsispyrusi slėpėsi po storu debesų sluoksniu. Netyčia atradau “Bella Foto” ir jau paskui nesugebėjau atsitraukti. Vis skaičiau įrašus vieną po kito ir šviesėjo, jei ne aplink, tai viduje. Nei aš fotografė (manau, kad nemoku fotografuoti, todėl ir virtuvės eksperimentais nesidalinu, nes be nuotraukos juk ne taip kažkaip), nei aš labai domiuosi fotografija, bet taip gera buvo akis paganyti.

Kitas panašus blog’as taip pat labai tinkamas, kai norisi pasidairyti kur gražiau ir šilčiau. Žinau, kad greičiausiai mano šitie atradimai nebus naujiena. Bet gal kas nors juos atras ir džiaugsis taip kaip aš?…

P.S. Ar jūs matote, kaip mes čia gražiai naujai pasipuošėm? Va koks gražus dabar Rimvydo išdailintas blog’as. Belieka tik rašyti!

Didžiausias palengvėjimas ir džiaugsmas – darbo Nr. 1 įgyvendinimas. Valio, laipsnis įgytas. Fjiu (palengvėjimas)…

Tiesa ta, kad ši žiema bus ko gero trumpiausia mano gyvenime. Minėtas didysis metų darbas tarsi išėmė kelis mėnesius iš mano gyvenimo. Nepajutau nei kaip žiema atėjo, nejaučiu ir kiek jos jau praėjo

Ką aš dar nuveikiau? Kai dabar peržvelgiu, tai nuveikta daugiausia mieliausių darbų: mezgimas, kepimas ir kiti pasilepinimai. Tai gal gyvenimas gerėja?

Mieliausiam pagaliau numezgiau kepurę ir pusantro šaliko (antrasis dar “procese”). Mat vyras išlepo, negana jam vieno komplekto, reikia ir kad visom temperatūrom po komplektą turėtų Prie gero greit priprantama (anksčiau nei vieno neturėjo ir poreikio nejautė)

Ir sūnėnas kepurės Kalėdoms sulaukė! Mezgiau pasigavusi idėją iš Kūrybinių dirbtuvių. Oi koks grožis gavosi! (tikrai ne blogiau, nei nuotraukoje)

Ir dar pamažu pildėsi kiti geri norai. Pasimačiau su draugėmis, paatostogavau pas tėvelius. Ir dar noriu atostogų. Nes praėjo kelios savaitės, kol suvokiau, kad tokį didelį darbą padariau ir dabar viskas bus tik į gerą.

O vakar iš viso įvykis buvo. Į lovą pasiėmiau pagaliau ne mokymosi lapus, o KNYGĄ! Skaitau dovanotus “Pokalbius su Algimantu Čekuoliu” ir džiaugiuos neatsidžiaugiu Ir malonumas ir informacija naudinga. Ir taip parašyta, kad skaitydama taip ir matau A. Čekuolį kalbantį, visas jo intonacijas įsivaizduoju

29. Sukurti blog’o įrašą, kas tai yra.

30. Pradėti blog’inti apie kuriamus darbelius, procesą. Padaryti pamokėles.

O dabar vėl laikas nusivalyti šypseną ir pašėlusį akių blizgėjimą ir grįžti daryti darbų nuo pirmo punkto

Vadinasi, pereinam prie naujos strategijos – kuo daugiau darai, tuo daugiau pavyksta

O šiandien jungiuosi prie pasaulinės dienos be pirkinių, kuri taip pat susijusi su Kalėdomis ir jas švenčiančia vartotojiška visuomene. Paskutinis lapkričio šeštadienis Europoje ir paskutinis lapkričio penktadienis JAV ir Kanadoje skelbiama “Buy Nothing Day”. Kviečiama stabtelti prasidedant kalėdinei pirkinių karštinei ir šią dieną visai nieko nepirkti.

O jums neatrodo, kad namuose per daug daiktų? Man atrodo Dar man atrodo, kad tiek daug visko man nereikia ir nežinau, kaip visko tiek prisikaupė. Todėl ir mėgstu pabaigti kokį nors kremą ar maistą ir išmesti pakuotę. Tada iškart atrodo, kad namuose daugiau vietos Ir jau kuris laikas, prieš ką nors pirkdama pamąstau, ar man tikrai to reikia ir turiu rasti bent kelis argumentus “už”.

Šiais skatinimo taupyti laikais diena be pirkinių ypač gerai. Juk neišleisti pinigai yra uždirbti pinigai kitai dienai Tai neperkam šiandien nieko ir pagalvojam, kaip ne daiktais, o žodžiais ar darbais nudžiuginti savo artimuosiuosius

P.S. O aš jau kuris laikas esu mokoma kas savaitę turėti dieną be pirkinių. Teorija tokia: jei pirmadieniais išleidi pinigus, tokia bus ir savaitė Tikrai ne visad aš tai atsimenu, bet jei prisiminčiau visada, tai būtų geras būdas išvengti neplanuotų pirkinių. Iki antradienio gali ir persigalvoti, o jei kokią dieną nesuvalgysi ko nors skanaus, tai tik į sveikatą

Pagaliau išaušo ta diena, kai aš oficialiai galiu vadintis kelių siaubu – išsilaikiau teises (tiesa, dar reiks palaukti iki trečiadienio, kol laikysiu tą stebuklą rankose ir patikėsiu, kad jos jau tikrai mano).

Visas šitas procesas kamavo mane tikrai ilgai – pradėjau mokytis nuo nulio, kai kaštonai žydėjo, baigiau, kai jie jau vėl žydi Kai sėdau už vairo ir man liepė važiuoti Kalvarijų gatve nuo “Siemens arenos” buvo baisiai baisu, nes nei tiesiai pavairuoti nėjo. Tik po kelių pamokų pradėjau matyti kiek toliau nuo mašinos priekio, o paskui jau ir žydinčiom kaštonų alėjom grožėjausi. Aišku, kad instruktorius nesidžiaugė, jog aš pirmiau pradėjau matyti juos, nei kelio ženklus

Gerą žodį galiu pasakyti apie instruktorių Joną iš J.Jasučio vairavimo mokyklos, nes jo dėka išmokau sukti į kairę ir daug kitų gerų dalykų. Jono dėka ir egzamino maršrutus gerai žinojau ir visas juose pasitaikančias staigmenas. Tiesa, prireikė laiko, kol manyje susigulėjo žinios, ką, kaip, kodėl ir kur reikia daryti   Gera ir šitos mokyklos aikštutė, nors ir “pasaulio krašte”. Viskas joje labai protingai išdėstyta ir puikiai galima treniruotis visus “regitrinius” pratimus.

Mano vairavimo patirtis per tiek laiko neapsiribojo vien Vilniumi. Kartą vos neįvežiau draugo į griovį, kai susipykau su atbuline pavara ir sankaba tuo pačiu metu Svarbiausia, kad jis viską didvyriškai iškentė, net neaiktelėjo, kad manęs neišgąsdintų ir tikrai į griovį neįvažiuotume

Taupumo sumetimais vairavau ir Šiauliuose, pas mokytoją Vitaliją (mokykla “Autovita”). Tai galiu iš savo patirties pasakyti, kad labai skiriasi moters ir vyro mokymo technika. Moterys šioje srityje daug skrupulingesnės, reikalaujančios absoliutaus (ne visad reikalingo) tikslumo, kalbesnės (šauniai paplepėdavome) ir nekantresnės (neišdrįsau paprašyti, kad daugiau negiebtų už vairo, kai tai nėra būtina). Užtat per šias pamokas išmokau, kokių gudrybių reikalauja Šiaulių “Regitra”: skiriasi parkavimasis statmenai ir pagreitėjimas, kuris kitaip nei Vilniuje yra 50 metrų ir reikia įjungti antrą pavarą. Ir dar buvo labai linksma, kai mane mokė užsipilti degalų. Dabar žinau, kad ir su tuo susitvarkyčiau. Moteriškai išmokau viską daryti ramiai ir atsargiai, kad nei vienas lašas nenukristų kur nereikia

Nors išlaikiau vairavimo egzaminą ne iš pirmo karto, tačiau apie aptarnavimą “Regitroje” esu pačios geriausios nuomonės. Džiaugiuosi, kad gerėja kai kuriose įstaigose aptarnavimo kokybė – “vakarėjame”. Galiu pasakyti, kad kiek aš susidūriau, personalas ten pakantus ir paslaugus. Ir egzaminuotojai labai geri. Niekas nesuinteresuotas sukirsti ar apgauti. Ir neklausykite tų, kurie sako, jog neišlaikė dėl to, kad juos apgavo ar “sankabos tyčia sureguliuotos, kad užgestum” Na negi sakysi žmonėms, kad pats žioplas? Žinoma, kad aplinka kalta Tai va, instruktoriai ten tikrai neliepia sukti kur negalima ar stoti kur nevalia. Jei aikštutėje neužvažiuoji ant linijų, sklandžiai sekasi judėti ir mieste nepadarai kritinių klaidų, teisės jau kišenėje. O jei ir nepasisekė, tai instruktoriai maloniai ir išsamiai paaiškina visus trūkumus, leidžia viską išsiaiškinti ir paaiškinti, kad nebeliktų jokių klausimų ar dvejonių. Kartoju, tikrai niekas nežiūri į pradedantįjį kaip į priešą.

Tik pirmąjį kartą prieš egzaminą pykina ir kojos ar rankos dreba. Paskui jau lengviau

Sėkmės visiems laikysiantiems ir draugiškumo keliuose visiems išlaikiusiems!

P.S. Laukiu nesulaukiu trečiadienio

Prieš kraustydamasi į lovą girdėjau netoliese pradundant traukinį. Sesė vykusiai pajuokavo: tau jau matyt vaidenasi Ir tikra tiesa – kelionės ir traukinys jau tampa neatsiejama mano gyvenimo dalis (va dar vienas traukinys dunda pro šalį…). Bus man tū-tū greit nuo tų traukinių

Šiandien šešias valandas praleidau traukinyje Klaipėda-Vilnius. Ir kas be ko – su nuotykiais.

Kelionė prasidėjo kiek liūdnokai ir neįprastai: mojavau pro traukinio langą žmogui, kuris visad išlydi, pasitinka ir laukia (kaip iš kokio filmo apie karą su romantiškais išsiskyrimais ir gražiom, itin tvarkingai susišukavusiom moterim).

Paskui viskas buvo kaip įprasta: keleivių nužiūrinėjimas ir įvertinimas, jaukus susirangymas, muzika ausinuke ir valanda miegelio. Nubudau sušalusi ir kibau į knygą – dabar esu įnikusi į Wassmo “Septintą susitikimą”. O traukinys įtartinai lėtai judėjo, kol aš dairiausi naujos vietos, kur šviestų saulė, nes nuo kondicionieriaus ir mano slogos darėsi labai sunku kvėpuoti ir nesušalti

Privažiavus Šiaulius traukinys atsisakė judėti toliau, mat sugedo šilumvežis. Per karšta jam buvo. Taigi, teko gerą valandą leisti laiką Šiaulių traukinių stotyje, laukiant, kol vėl pajudėsime, kol atvažiuos naujas šilumvežis (man patinka šis žodis ) ir klausantis pokalbių telefonu “tu manęs nelauk, vėluosiu, sugedo traukinys”.

Taigi, jau ir taip netrumpa kelionė prasitęsė. Nusisėdėjau ir išbandžiau kone visas įmanomas pozas Bet vis tiek likau patenkinta Lietuvos geležinkeliais, kurie gana operatyviai susitvarkė su šia bėda. O labiausiai džiugino maloni palydovė, kuri su visais bendravo šypsodama

Moralas šios dienos toks – šypsena gali užglaistyti nesklandumus, atpirkti kaltes ir sukurti jaukią atmosferą. Taigi dabar šypsodamasi pasistengsiu nukeliauti į sapnų karalystę, kur tikiuos nesiklausus nebesiskolinsiu svetimų mašinų, nedarysiu avarijų ir nesėdėsiu paskaitose apie Europos Sąjungą

Labanakt…