Ligitos blog'as

Pagaliau išaušo ta diena, kai aš oficialiai galiu vadintis kelių siaubu – išsilaikiau teises (tiesa, dar reiks palaukti iki trečiadienio, kol laikysiu tą stebuklą rankose ir patikėsiu, kad jos jau tikrai mano).

Visas šitas procesas kamavo mane tikrai ilgai – pradėjau mokytis nuo nulio, kai kaštonai žydėjo, baigiau, kai jie jau vėl žydi Kai sėdau už vairo ir man liepė važiuoti Kalvarijų gatve nuo “Siemens arenos” buvo baisiai baisu, nes nei tiesiai pavairuoti nėjo. Tik po kelių pamokų pradėjau matyti kiek toliau nuo mašinos priekio, o paskui jau ir žydinčiom kaštonų alėjom grožėjausi. Aišku, kad instruktorius nesidžiaugė, jog aš pirmiau pradėjau matyti juos, nei kelio ženklus

Gerą žodį galiu pasakyti apie instruktorių Joną iš J.Jasučio vairavimo mokyklos, nes jo dėka išmokau sukti į kairę ir daug kitų gerų dalykų. Jono dėka ir egzamino maršrutus gerai žinojau ir visas juose pasitaikančias staigmenas. Tiesa, prireikė laiko, kol manyje susigulėjo žinios, ką, kaip, kodėl ir kur reikia daryti   Gera ir šitos mokyklos aikštutė, nors ir “pasaulio krašte”. Viskas joje labai protingai išdėstyta ir puikiai galima treniruotis visus “regitrinius” pratimus.

Mano vairavimo patirtis per tiek laiko neapsiribojo vien Vilniumi. Kartą vos neįvežiau draugo į griovį, kai susipykau su atbuline pavara ir sankaba tuo pačiu metu Svarbiausia, kad jis viską didvyriškai iškentė, net neaiktelėjo, kad manęs neišgąsdintų ir tikrai į griovį neįvažiuotume

Taupumo sumetimais vairavau ir Šiauliuose, pas mokytoją Vitaliją (mokykla “Autovita”). Tai galiu iš savo patirties pasakyti, kad labai skiriasi moters ir vyro mokymo technika. Moterys šioje srityje daug skrupulingesnės, reikalaujančios absoliutaus (ne visad reikalingo) tikslumo, kalbesnės (šauniai paplepėdavome) ir nekantresnės (neišdrįsau paprašyti, kad daugiau negiebtų už vairo, kai tai nėra būtina). Užtat per šias pamokas išmokau, kokių gudrybių reikalauja Šiaulių “Regitra”: skiriasi parkavimasis statmenai ir pagreitėjimas, kuris kitaip nei Vilniuje yra 50 metrų ir reikia įjungti antrą pavarą. Ir dar buvo labai linksma, kai mane mokė užsipilti degalų. Dabar žinau, kad ir su tuo susitvarkyčiau. Moteriškai išmokau viską daryti ramiai ir atsargiai, kad nei vienas lašas nenukristų kur nereikia

Nors išlaikiau vairavimo egzaminą ne iš pirmo karto, tačiau apie aptarnavimą “Regitroje” esu pačios geriausios nuomonės. Džiaugiuosi, kad gerėja kai kuriose įstaigose aptarnavimo kokybė – “vakarėjame”. Galiu pasakyti, kad kiek aš susidūriau, personalas ten pakantus ir paslaugus. Ir egzaminuotojai labai geri. Niekas nesuinteresuotas sukirsti ar apgauti. Ir neklausykite tų, kurie sako, jog neišlaikė dėl to, kad juos apgavo ar “sankabos tyčia sureguliuotos, kad užgestum” Na negi sakysi žmonėms, kad pats žioplas? Žinoma, kad aplinka kalta Tai va, instruktoriai ten tikrai neliepia sukti kur negalima ar stoti kur nevalia. Jei aikštutėje neužvažiuoji ant linijų, sklandžiai sekasi judėti ir mieste nepadarai kritinių klaidų, teisės jau kišenėje. O jei ir nepasisekė, tai instruktoriai maloniai ir išsamiai paaiškina visus trūkumus, leidžia viską išsiaiškinti ir paaiškinti, kad nebeliktų jokių klausimų ar dvejonių. Kartoju, tikrai niekas nežiūri į pradedantįjį kaip į priešą.

Tik pirmąjį kartą prieš egzaminą pykina ir kojos ar rankos dreba. Paskui jau lengviau

Sėkmės visiems laikysiantiems ir draugiškumo keliuose visiems išlaikiusiems!

P.S. Laukiu nesulaukiu trečiadienio

Gavusi velnių, kad apleidau savo blog’ą, puolu taisyti padėtį Vis tiek jis dar lieka nebaigtas mano darbas, o aš vis žadu sau su tuo susitvarkyti.

Prieš kraustydamasi į lovą girdėjau netoliese pradundant traukinį. Sesė vykusiai pajuokavo: tau jau matyt vaidenasi Ir tikra tiesa – kelionės ir traukinys jau tampa neatsiejama mano gyvenimo dalis (va dar vienas traukinys dunda pro šalį…). Bus man tū-tū greit nuo tų traukinių

Šiandien šešias valandas praleidau traukinyje Klaipėda-Vilnius. Ir kas be ko – su nuotykiais.

Kelionė prasidėjo kiek liūdnokai ir neįprastai: mojavau pro traukinio langą žmogui, kuris visad išlydi, pasitinka ir laukia (kaip iš kokio filmo apie karą su romantiškais išsiskyrimais ir gražiom, itin tvarkingai susišukavusiom moterim).

Paskui viskas buvo kaip įprasta: keleivių nužiūrinėjimas ir įvertinimas, jaukus susirangymas, muzika ausinuke ir valanda miegelio. Nubudau sušalusi ir kibau į knygą – dabar esu įnikusi į Wassmo “Septintą susitikimą”. O traukinys įtartinai lėtai judėjo, kol aš dairiausi naujos vietos, kur šviestų saulė, nes nuo kondicionieriaus ir mano slogos darėsi labai sunku kvėpuoti ir nesušalti

Privažiavus Šiaulius traukinys atsisakė judėti toliau, mat sugedo šilumvežis. Per karšta jam buvo. Taigi, teko gerą valandą leisti laiką Šiaulių traukinių stotyje, laukiant, kol vėl pajudėsime, kol atvažiuos naujas šilumvežis (man patinka šis žodis ) ir klausantis pokalbių telefonu “tu manęs nelauk, vėluosiu, sugedo traukinys”.

Taigi, jau ir taip netrumpa kelionė prasitęsė. Nusisėdėjau ir išbandžiau kone visas įmanomas pozas Bet vis tiek likau patenkinta Lietuvos geležinkeliais, kurie gana operatyviai susitvarkė su šia bėda. O labiausiai džiugino maloni palydovė, kuri su visais bendravo šypsodama

Moralas šios dienos toks – šypsena gali užglaistyti nesklandumus, atpirkti kaltes ir sukurti jaukią atmosferą. Taigi dabar šypsodamasi pasistengsiu nukeliauti į sapnų karalystę, kur tikiuos nesiklausus nebesiskolinsiu svetimų mašinų, nedarysiu avarijų ir nesėdėsiu paskaitose apie Europos Sąjungą

Labanakt…