Ligitos blog'as

“Mama labai didžiuojasi tuo broliuku. O jam, vargšeliui, tikrai nepasisekė – juk berniukas.  Jam tarp kojų kyšo toks vamzdelis.  Tai nelabai gražu.

Mažoji suvokia, kad jai pasisekė, o nedaug trūko… Tas vamzdelio galiukas atrodo gana nepatogus. Ji svarsto, kaip berniukai vaikšto su tokiu daiktu tarp kojų, – tikriausiai labai nepatogu, kliūva. Jai iš tiesų pasisekė, kad gimė be tokios ataugos. Panašios į slieką. O mama juo labai didžiuojasi… Tėtis taip pat.

Dėl tėčio jai viskas aišku: tikriausiai jį paguodžia tai, kad šeimoje dar vienas žmogus turi tokią pačią negalią, kaip jis. Tėtis…

Ji spėja, kad vamzdelis auga taip pat kaip ir rankos, kojos ir visa kita. Taigi, tėtis… Vargšelis. Kai supyksta, sako bjaurius žodžius – šūdas, po galais, prakeiktas tas, prakeiktas anas, eina šikt; mėto ant žemės daiktus, kurie jį nervina. Gal būtent dėl to. Gal jam peršti, gal nervina ir jis labai nusimena, kad negimė moterim.

Jos geriausia draugė Žeraldina žino daugybę dalykų ir patikino, kad tas vamzdelis reikalingas vaikams daryti: vyras kažkokiu būdu įspraudžia tą daiktą į moters pilvą ir iš jo pabyrą maži grūdeliai, kurie vėliau moters kūne virsta kūdikiu. Tai labai įdomu. Ir labai paslaptinga.

Mama yra sakiusi, kad norėdami daryti vaikus, tėtis ir mama apsikabina ir labai smarkiai suspaudžia vienas kitą… Bet ji niekada neminėjo to vamzdelio. Tačiau mažojo beveik tikra, kad jo vaidmuo labai svarbus. Norėtų daugiau apie tai sužinoti.

Viena yra tikra: mama broliuką lepina, rūpinasi juo. Ne visą laiką, bet dažnai. Mažoji turi savo teoriją, kuri puikiausiai pasitvirtina: mama nori paguosti mažąjį brolį dėl to, kad jis berniukas, dėl to ir tūpčioja aplink, kad jis pamirštų šį nemalonumą. Kai šeimoje vaikas serga, dažnai jį lepina labiau negu kitus. Kadangi berniukai, taip sakant, serga nuo pat gimimo, nesvarbu, kad jų liga normali, tėvai jiems būna atlaidesni. Ir švelnesni.”

Isabelle Miniere “Pirmas laiptelis”

Ištrauka iš pasakiškai gražios knygos, kurią parašė prancūzų rašytoja, psichologė. Knyga, kurioje pasaulis matomas mažos mergaitės akimis, kurioje su vaikišku nuoširdumu ir naivumu nagrinėjami rimti dalykai. Knyga, kurią patarčiau perskaityti, kai ilgimasi kažko lb mielo, švelnaus ir smagaus

Aš pati skaitydama šią knygą lb džiaugiausi, tiesiog negalėjau nuo jos atsitraukti. Šventosios baras dar nebuvo matęs taip keistai besilinksminančio žmogaus, kai aš per koncertą skaičiau knygą Bet jei žmonės po to vakaro su manim dar bendravo, vadinasi, nebuvo visiškai keista Ačiū Jiems