Gyvenimo geismas – tokia galinga jėga, kad jei tenka rinktis vieną iš dviejų mirčių, visada rinksiesi vėlesniąją, net jei pagyvensi keliomis sekundėmis ilgiau. Žmonės užsimuša, iššokę pro liepsnojančio pastato langus, nenorėdami sudegti. Mat per tas kelias sekundes, kol vis labiau greitėdamas švilpi žemyn, Dievas, nusigręžęs, kai reikėjo gelbėti iš gaisro, vis dar gali ištiesti ranką iš dangaus ir nuleisti žemėn gyvą. Galbūt sumaitotą, sulaužytais kaulais, bet – gyvą. Viltis nepaiso sveiko proto balso.

Danny Scheinmann “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”

Mokausi skirti daugiau laiko sau ir daryti tai, kas man patinka ir svarbu. Skaitau! Vėl ir nemažai. Leidžiu sau tokią prabangą, kaip visas vakaras su knyga, arbata ar vynu. Knyga prieš miegą  (ir man labai gražu, jei prieš miegą skaito dviese).

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tikriau, pradėjau skaityti “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”, o tada į rankas papuolė Jodi Picoult “Trapumas”, kadangi knyga ne mano, skubu pirmiausia ją skaityti.

“Gyvenimas trumpas, meilė ilga” pagriebiau knygyne, nors nieko prieš tai nebuvau girdėjusi nei apie pačią knygą, nei apie jos autorių. O pasirodo, autorius visapusiškas, mielas ir savo tinklapyje siūlo su juo virtualiai išgerti arbatos su sausainukais. Knyga mane tikrai užkabino. Joje pasakojamos dviejų vyrų istorijos. Pirmasis – Leo, jaunas, išvykęs su savo mylimąja į Pietų Ameriką, staiga nubunda ligoninėje, negana to, kad turi susivokti, kas nutiko, tenka rūpintis mylimosios laidotuvėmis. Antrasis – Moricas, karys, dalyvavęs Pirmąjame pasauliniame kare. Jis gulėdamas ligos patale pasakoja savo istoriją – karo baisybes, kai vienintelė jį palaikiusi mintis buvo noras grįžti pas mylimąją. Kai už lango buvo -30, skaičiau apie karius, mirtinai sušalusius palapinėje kalnuose.  Ir atrodo iškart ne taip šalta pasidarė. Tik niekaip nesuprantu karo, kaip turėjo jaustis tie jauni vyrai, eidami nuoga krūtine prieš ginklus vien todėl, kad turi vykdyti kažkieno įsakymus. Paslaptis ta, kad šie vyrai kažkaip susiję. Nekantrauju sužinoti kaip. Skaitosi lengvai ir greitai.

Dar vasarą perskaičiau J. Picoult “Mano sesers globėjas”. Jau daugeliui žinoma tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Filmą pasiryžau peržiūrėti tik visai neseniai. Ir žinoma, pažiūrėjusi sakiau: “ei, juk ne taip turėjo baigtis”. Skaitydama knygą neapsiverkiau, nes daugiau susidomėjimo ir minčių kėlė tarpusavio santykiai ir kaip čia teisiškai turi būti išpainiojama viskas.

O dabar draugė rekomendavo perskaityti “Trapumą”. Dar viena šeimos drama. Nelaimė, atskleidžianti netikėtas visų šeimos narių asmenybės puses, sugriaunanti šeimos idilę ir visus “ištaškanti” į skirtingas puses. Ir vėl teismai. Vis galvoju, kokia nuostabi autorė, kad taip puikiai supina teisę, mediciną ir žmogiškuosius santykius. Knyga apie šeimą, kurioje jaunėlė dukrelė serga ypatinga liga, nuo kurios mergaitei nuolat lūžta kaulai. Ji niekuomet negalės gyventi normalaus vaiko, paauglės ar jaunos moters gyvenimo. Šeima susiduria ne tik su sunkumais rūpinantis neįgalia mergaite, bet ir su finansinėmis bėdomis, kurias išspręsti gali padėti iškelta byla. Deja, dėl kiekvieno laimėjimo reikia kažką paaukoti. Šiuo atveju, nuolat kyla mintis, ar sumokama kaina verta to, ko siekiama…

Kaip visada skaitydama stebiuosi, kodėl tokios knygos skaitosi atrodo kelis kartus greičiau nei teisinė literatūra. Nebesinori nei miego, nei užsiimti milijonais kitų darbų. Ak, kad darbe aš taip greit skaityčiau!

Viskas, šiam vakarui užteks. Einu megzti, nes mažoms gražioms mergaitėms reikia mažų gražių suknyčių.

Susipažinkite, baltoji puansetija:

Panaršiusi radau, kad “Puansetija, arba Kalėdų žvaigždė, anot specialistų, ne tik puošia aplinką, bet ir siurbia kenksmingas chemines medžiagas, aktyvina širdies veiklą, gerina kraujotaką ir net išsklaido slogią nuotaiką.”

Graži gėlė ir mano namuose dabar nebus jokios blogos nuotaikos. Be to, kol grįžau su ja namo, net keletas žmonių klausė, iš kur tokią gavau. Ir nesvarbu, kad vienas iš jų buvo lengvai apsvaigęs vyras, bet buvo tvarkingas ir paprašė leisti gėlę nufotografuoti, nes nori parodyti ją žmonai, kuri kepa tortus

Jaukių Jums švenčių!

SIŪLAU GABALĖLĮ VASAROS

P. S. Nepašykštėjau nuotraukų, bet juk džiugina akį ?

Numezgiau 24 skirtingų dydžių spalvotas kojinytes, kad tilptų ir saldainiai, ir mašinos, ir burbulai. Išsiuvinėjau skaičiukus. Prinėriau virveles ir va jau kvepia Kalėdomis.

Ir kaip trimečiui išaiškinti, kodėl galima tik po vieną dovanėlę kas dieną? Ir kodėl burbulus pūsti mamytė leidžia tik vonioje? Ir kodėl Ligitėlė nemoka parašyti skaičiaus šeši?

Va taip gražiai ir laukiam Kalėdų…

P. S. Nutiko čia tokia nelaimė, kad šešetai ne į tą pusę susirietė ir pamačiau tai per vėlai Dabar sesė man paskolins knygučių, kad skaičiukus iš naujo išmokčiau

Rekomenduoju Dinodirect. Mergaitė kartu su dovana atkeliavo per ~3 savaites.

Dar nepasidžiaugiau, kad šiemet turėjau patį gražiausią gimtadienį. Tikrąją gimtadienio dieną švenčiau namuose su šeima, bet kadangi čia visi visada savo reikalais užsiėmę, tai pagrindinis svečias buvo dvimetis sūnėnas, vis dainavęs man “su gimimo diena”. Švenčiau puikiausiai – su krevetėmis ir vynu…

O nuo brangiausio šiemet gavau svajonės išpildymą – ėjome į Sting koncertą! Pasaka! Nuostabu! Į Sting’ą norėjau jau nuo rudens, kai buvo atvažiavęs ir va pagaliau!

Reziumė: Stingas nuostabu, orkestras nuostabu, Vingio parkas nuostabu, bet kai viskas kartu, tiesiog trūksta žodžių gerumui nusakyti. Tokia šiluma sklido nuo scenos, taip gerai jaučiausi. Džiaugiausi užsiėmusi vietelę prie pat tvoros, akiniams padedant puikiai viską mačiau. Tik nerimą kėlė kelis kartus užgesę ekranai, bijojau, kad visai nedingtų vaizdas, nes tada nei Sting, nei energija trykštančios dirigentės ir pritariančios vokalistės, nei puikių muzikantų nematyčiau.

Paskutinę dainą Sting atliko tik su gitara, stebėtina, ką gali padaryti vienas žmogus su viena gitara tokiai miniai žmonių! “Ir su toookia aparatūra”, – taikliai pastebėjo brangiausias (ačiū už šventę!)

Nebuvau aš tokia fanatiška Sting gerbėja, visų dainų žodžių tikrai nemoku, bet nuoširdžiai žavėjausi, ir va iki dabar vis nepaliauju jo dainų per pertraukėles klausyti.

Ir dar vieną svajonių dovana manęs lauki – eisiu į sushi gaminimo pamokėlę “Osakoje”. Laukiu nesulaukiu! Tik va vis nepavyksta įtraukti jos į savaitgalio planus, nes labiau lauke džiaugtis vasara norisi. Bet turiu dar laiko iki rugsėjo. Su didžiausiu džiaugsmu nueisiu ir įspūdžiais pasidalinsiu.

O vakarykštė diena buvo graži. Po darbo namie manęs laukė mažasis neklaužada*. Po tvankios dienos su didžiausiu džiaugsmu laukiau tuoj prasidėsiančio lietaus, kai už akių užkliuvo vienišas bananas, toks jau “prie mirties”.  Įmečiau aš jį į plaktuvą/trintuvą, pridėjau ledų, pieno ir nuoširdžiai sutryniau/suplakiau. Visą šitą gėrį supilsčiau į stiklines, o kadangi jų mums reikėjo penkių, užpildžius jas iki pusės, paaiškėjo, kad šito tikrai neužteks. Atidžiau pasidairius šaldiklyje, susiradau indelį šaldytų braškių, sutryniau jas kartu su pienu ir pora šaukštų cukraus ir tuomet jau užpildžiau stiklines iki viršaus. Beliko pasidžiaugti, kaip gražu, pasvajoti kaip bus skanu, sukviesti šeimyną ir džiaugtis lietum.

Nenusakoma romantika buvo. Nuo to lengvo lietaus nesislėpiau, o visai po lašais sėdėjau. Visi kiti irgi sutūpė kas kur. Taip gaivu ir skanu buvo. Rekomenduočiau pabandyti (ir pasėdėti lietuje, ir pagurkšnoti kokteilio)!

P.S. braškės tikrai geriau šaldytos nei šviežios, jei norisi gaivos.

P.P.S. “Kokteilis su višta”, nes fotografuojant su mama pokštavom ir patupdėm papozuoti vištą, kurią mažasis uraganas* “gajandoj”  (=verandoj) susirado

*mano sūnėnas, dviejų su puse metų. Vyras pačiame jėgų žydėjime.

Pamėgau gaminti visokius skanumynus ir neštis į darbą prie kavos. Smagu pavaišinti, o taip ir tema pokalbiui atsiranda. Ir išvis tikras malonumas, kava/arbata, sausainiai/keksiukai/saldainiai ir malonus pašnekesys.

Jau seniai buvau nusižiūrėjusi sausainių receptą ir šiandien nusprendžiau jį išbandyti. Sausainiai pagal idėjos šaltinį turėjo būti amerikietiški, šviesūs ir su šokolado gabaliukais. Tik va bėda, nesu aš didelė šokolado gabaliukų mėgėja, tai teko pritaikyti receptą sau. Gavosi tamsūs su riešutukais (turėjo būti su labai geru deriniu, kurį jau keksiukuose esu išbandžius, – razinos ir kakava, bet dėl slaptų kėslų razinas keičiau riešutais).

Taigi, sausainiams reikia:

150 g rudo cukraus
150 g paprasto cukraus
pora šaukštelių vanilinio cukraus
230 g sviesto
2 kiaušinius
300 g miltų
šaukštelį sodos
šaukštelį kepimo miltelių
pora žiupsnelių druskos
150 g pieniško šokolado

O aš vietoj šokolado įdėjau 2 šaukštus kakavos miltelių ir apie 180 g riešutų (maišiau žemės ir migdolų riešutus, beveik lygiomis dalimis).

Visa kita vyko sklandžiai ir paprastai. Ištirpdžiau sviestą ir išmaišiau su cukrumi, įmušiau ir po vieną maišiau kiaušinius (tiesa, maišiau šaukštu, nes patingėjau mikserį išsitraukt). Supyliau miltų, kakavos, kepimo miltelių ir sodos mišinį. Išmaišiusi suverčiau smulkintus riešutus ir dar kartą viską išmaišiau. Buvo labai graži, blizgi, gana minkšta ir nelipni tešla.

Sausainukus dėliojau su arbatiniu šaukšteliu, nemažais tarpais. Iškepiau tris skardas sausainių. Gražių ir skanių.

Tik va, dėl sodos šitame recepte labai abejoju. Kažkaip ji man gerai neišsimaišė, todėl kartais jaučiamas jos skonis. Greičiausiai, buvo galima puikiausiai išsiversti ir be jos. Kam ji reikalinga, jei dedami kepimo milteliai?

Su soda ar be jos, tai tikrai puikūs sausainiai va tokiai gražiai lietingai dienai.

“Kas vaikšto atvira bamba? Ištekėjusios moterys arba turinčios nuolatinį draugą tos mados nesigriebia. Kiek pastebėjau, nelabai susižavėjo ir universitetų merginos. Tačiau jeigu panelė kuo nors pono Dievulio nuskriausta – jos formo per plačios ar, sakysim, išmintis ar jautrumas veide nepaliko gilių pėdsakų, ar neseniai atvažiavusi į didesnį miestą ir dar sunkiai orientuojasi – tokia būtinai pakels aukštai, nuleis žemai. Ir ji nenori tikėti veidrodžiu, nors tas aiškiai rodo, kad ten visai ne bambytė, o keptas vėdaras. Nieko, guodžia ji save, dabar tokia mada.”

Labai neseniai baigiau skaityti “Popietė su Algimantu Čekuoliu”. Pirmiausia mintis – na jau labai universali ir įdomi knyga. Visko čia yra, nuo analizės, kad pasauliui gresia ne globalinis atšilimas, o, priešingai, atšalimas, ir nuo pasakojimų apie tai, kaip buvo tvakomasi Sovietų Sąjungoje, iki vyrų ir moterų santykių, kodėl moterys nori būti blondinėmis ir avi aukštakulnius. (Tikriausiai, šie išvardinti skyriai ir įsiminė labiausiai.)

Pateikiau vieną citatą, kuri skaitant privertė nusišypsoti. Jokiu būdu nieko įžeisti nenorėjau, bet čia juk ir kalbama tik apie tas, kurių veiduose “išmintis gilaus pėdsako nepaliko”. Ir negi kuri nors atvirai bent sau tokia prisipažintų? O mano nuomone nėra negražių žmonių, yra tik nesusitvarkę arba nesuradę ir nežinantys, kas jiems tinka.

Tai labai labai verta dėmesio knyga. Ne tik geras laiko praleidimo būdas ir malonumas, bet ir galimybė daugiau sužinoti ir “paprotingėti”.

Ir pabaigai dar viena citata labai susijusi su šios dienos sukaktimi – jubiliejumi po J. Gagarino skrydžio į kosmosą. Iš skyriaus, kaip jautėsi astronautai, po kelionės į mėnulį:

“Apsilankymas Mėnulyje – didžiulė sėkmė, bet ir prakeikimas, – tvirtina Amerikos žurnalistas Endriu Smitas, parašęs knygą “Mėnulio dulkės”. Jis nuėjo visų 12 vyrų, pabuvojusių mūsų planetos palydove, pėdsakais. Trys astronautai jau buvo mirę. Smitas susiieškojo likusius devynis ir įsitikino, kad grįžę į Žemę jie turėjo iš naujo mokytis gyventi. Iki šiol juos siutina “sąmokslo teorijos” šalininkai, neigiantys milžinišką žygdarbį,  jiems tampo nervus įkyrūs kosminių skrydžių fanai bei fetišistai, renkantys bet ką, susijusį su “Apollo”. Keli iš Mėnulio sugrįžę astronautai nusirito į alkoholizmą ir depresiją. Terorizavo savo šeimas, ne viena iširo.

Nebūtinai turime ieškoti kokios nors mistikos ar magijos. Prasidėjusi pomėnulinė depresija tiesiog galėjo iškelti į paviršių palyginti paprastus dalykus. Vyrai išėjo iš kapsulės, patyrė nesvarumo būseną, o paskui sugrįžo į pilką Žemės kasdienybę. Jie rizikavo gyvybėmis žmonijos labui, bet Niksono vyriausybė, nors nelabai rėmė kosminius žygius, išnaudojo juos propagandai vežiodama po pasaulį. “Mačiau, kad atlieku naudingo idioto vaidmenį”, – kartą pasakė Oldrinas.”

O kas dabar žino, kaip jautėsi J. Gagarinas, kai buvo vienintelis pabuvojęs kosmose.

Turbūt labiausiai užsidegusi šiame bloge sudarinėjau norų sąrašą. Vieną tokį norą įgyvendinau – neatsidžiaugiu tapusi normaliu žmogumi. Tai reiškia, kad įtelpu į tuos standartinius rėmus: baigiau mokslus, kas rytą einu į darbą, keliuosi ir guluosi laiku. Tik  va mano kelionės į Vilnių iš tų rėmų badydamos akis išsikiša, bet juk ne į užsienį ir tik su gerais tikslais. Bene visi svarbieji norai jau išsipildė (na tie, apie kaukšinčius batelius koridoriuje), kitus teko atidėti vėlesniam laikui (naujakurystės džiaugsmus), betrūksta mėlynos mašinytės.

Kadangi aš jau normalus žmogus, tai turiu daugiau laiko ir galimybių kepti keksiukus ir sausainius, skaityti normalių žmonių knygas ir užsiimti rankdarbiais. Belieka viso šito sau vienai nepasilikti. Tik va kamuoja mane didžiulis klausimas: AR ĮDOMUS BUS MANO BLOG’AS, JEI RAŠYSIU APIE VISKĄ, KAS MANE DOMINA? Neišeina man kažkaip apsiriboti. Noriu ir apie menus, ir apie maistą, ir apie filmus, ir apie knygas rašyti. O kartais ir šiaip paplepėti noriu. O gal visai nieko apie viską po truputį? A?

Šiandien norėjau pasidalinti vienu blog’u, kuris labai praskaidrino dieną, kai labai jau norėjosi saulės, kuri užsispyrusi slėpėsi po storu debesų sluoksniu. Netyčia atradau “Bella Foto” ir jau paskui nesugebėjau atsitraukti. Vis skaičiau įrašus vieną po kito ir šviesėjo, jei ne aplink, tai viduje. Nei aš fotografė (manau, kad nemoku fotografuoti, todėl ir virtuvės eksperimentais nesidalinu, nes be nuotraukos juk ne taip kažkaip), nei aš labai domiuosi fotografija, bet taip gera buvo akis paganyti.

Kitas panašus blog’as taip pat labai tinkamas, kai norisi pasidairyti kur gražiau ir šilčiau. Žinau, kad greičiausiai mano šitie atradimai nebus naujiena. Bet gal kas nors juos atras ir džiaugsis taip kaip aš?…

P.S. Ar jūs matote, kaip mes čia gražiai naujai pasipuošėm? Va koks gražus dabar Rimvydo išdailintas blog’as. Belieka tik rašyti!