Spausti čia jei nerodo vaizdo klipo.

Taigi taigi, aš jau su breketais. Prieš breketų suklijavimą buvau jau prisižiūrėjusi internete, kokia bus procedūra, taigi niekas nenustebino. Prieš tai buvau dvejose konsultacijose pas gydytoją Vilmą Pikelienę. Pirmiausia nuėjau su nuotraukomis pasirodyti ir pasitarti, tada mane nusiuntė pas Mindaugą Besecką (veido ir žandikaulių chirurgas, atrodo)  šalinti protinių dantų. Kai sugijau po šios ne pačios maloniausios procedūros, sugrįžau pas savo ortodontę nuspręsti, kokių breketukų man reikia (rinkomės tarp klasikinių ir beligatūrinių).

Buvo nutarta, kad ant viršutinių dantų klijuosime klasikinius (nes reikia priekinius dantis pastumti į priekį). Viršuje įkėliau video, kuris puikiai iliustruoja, kaip vyksta klijavimas. Užtrukome apie valandą. Suklijavo, paaiškino kaip ir kada valyti, davė dantų šepetėlį, vaško, parašė, kokius vaistus gerti, jei labai skaudėtų (jų tikrai neprireikė, nes skausmas tikrai ne toks, kad reiktų griebtis vaistų) ir viskas.

Pirmoji mintis, pažiūrėjus į veidrodį – kokia negraži! Kelias dienas pratinausi prie vaizdo, nors ir dabar nesijaučiu labai patogiai šypsodamasi. Breketai man visada būdavo gražu, bet pačiai dabar keista, kai ta šypsena tokia tamsi. Mokiausi prieš veidrodį šypsotis taip, kad visas dantis matytųsi, nes šypsantis šiek tiek, matosi tik metaliukai ir atrodo nekaip.

Pirmas jausmas – kaip galima dėti į burną tokius aštrius daiktus! Atrodė, kad lūpos kliūva, o perbraukus liežuviu tiesiog drasko. Bet galiu nuraminti, čia pirmų dviejų dienų jausmas, paskui pripratau ir beveik jokio nepatogumo nebejaučiu. Priprasti visiškai reikia kokios savaitės. Pirmosiomis dienomis net minties nekyla apie normalaus maisto kramtymą, nes tikrai skauda. Netyčia sukandus dantis atrodydavo, kad skausmas giliai giliai eina. Bet po savaitės jau galiu valgyti viską, išskyrus tikrai kietą maistą. Be to, ne tiek neleidžiama, kiek nepatogu atkąsti, todėl viską, ką valgau laužau arba pjaustau.

Jau minėjau vašką. Jis klijuojamas ant breketo kabliukų (čia tie, ant šoninių dantų), jei jie pradeda trukdyti ir daryti žaizdeles. Visa laimė, man kliudė tik vienas kabliukas, tad pakako vienos dienos su vašku ir problemos neliko. Labai džiaugsiuosi, jei ir toliau taip sėkmingai bus.

Taigi, dabar jau jaučiuosi puikiai, galiu kalbėti ir šypsotis, įpratau po valgio valytis dantis. Bent du kartus per dieną išvalau dantis labai sąžiningai, šepetėliu, šepetėliu tarpdančiams, kuriuo išsivalau po vielute, ir tada dar praskalauju. Sunkiausia valyti tarpdančius, bet ir šitie įgūdžiai išugdomi ir kiekvienąkart reikalauja vis mažiau pastangų.

Po dviejų metų turėsiu nuostabią šypseną ir puikų sąkandį! Šypt!

Kiaušinių dažymas mano šeimoje labai tradicinis ir naujovėms nepasiduodantis. Anksčiau šiuo džiaugsmu dalinomės visos trys – aš, sesė ir mama, o šiemet deja, sesė dažė kiaušinukus savo šeimynoje, o mama tik kelis kiaušinio galiukus į vašką įmerkė. O buvo laikai, kai su mama net dainuodavom kiaušinius margindamos.

Iki šiol, man tai viena gražiausių šeimos tradicijų ir smagiausias metų darbas, o jei dar kas pagiria, tai visai pasaka (turbūt tik brangiausiojo mamai nesmagu, kai ją giria).

Močiutė pasakojo, kad jau jos mama ir tetos kiaušinius vašku ir svogūnų laiškais dažydavo. Buvo giminėj tikrų šio darbo meistrių, kurios net miestelio ponioms kiaušinius margindavo ir ruoštis Velykoms jau prieš mėnesį pradėdavo. Gražiausi man sesės dažyti kiaušiniai, kruopštumo jai galima pavydėti. Ir kiekviena turime savo firminius ornamentus.

Fotoreportažas, kaip aš šiemet kiaušinius dažiau.

O čia mano firminis kiaušinis.

Šiemet dažymui naudojome ir mėlynųjų svogūnų laiškus, tai spalva gavosi ypatingai graži ir sodri.

Viskas prasidėjo nekaltai – geriausios pasaulyje kambariokės pastabomis, ką aš ten naktį darau su dantimis. Grieždavau tada tik dėl kokių egzaminų ar pan. Tačiau kuo daugiau įsitempiu, tuo blogiau.

Brangiausias man sako, kad aš piktas žmogus. Paskutiniu metu triukšmaudavau kone kasnakt. Netaisyklingo sąkandžio ir griežimo dantimis pasekmės – nuvalgyti dantys (reikėtų atstatyti kone kiekvieno danties kandamuosius paviršius) ir traškantis žandikaulis (pasislinkę sąnariniai diskai). Sprendimo būdas – protinių dantų šalinimas, sąkandžio koregavimas breketais, galbūt dviejų dantų protezavimas, nuvalgytų dantukų atstatymas ir apsauginė kapa miegojimui. Bet apie viską planuoju papasakoti iš eilės.

Aš asmeniškai nesu girdėjusi žmogaus, kuris griežia dantimis. Nežinau, kaip tai skamba, bet sako, kad garsas baisus ir atrodo, kad sutrupės visi dantys (neneigsiu, turiu šiek tiek matomų įskilimų/nuskilimų).

Griežimas dantimis, kitaip dar vadinamas bruksizmu, žandikaulių judesiai miego metu, kai dantys didžiule jėga trinasi vieni į kitus, sukeliant nemalonų, girgždantį garsą. Vikipedija sako, kad naktį dantimis griežia iki 85 % visų suaugusiųjų, vidutiniškai kas 3-ias suaugęs žmogus kenčia nuo dantų griežimo sukeltų pasekmių, 5-20 % žmonių patys pripažįsta, kad turi bėdų dėl dantų griežimo. Dažniau tai mažų vaikų problema.

Žinoma, paprasčiausias būdas, sužinoti, kad grieži dantimis, yra šalia miegančio bumbėjimas, kad trukdai miegoti. Aš kartais nubundu nuo didžiulės rankos, laikančios žandikaulį, kad negriežčiau. Tada jau aš bumbu, kad supratau, nebetriukšmausiu, nors tik užsnūdusi darau tą patį. Bet, bent jau mano atveju, jaučiu ir visus kitus bruksizmo požymius. Rytais skauda smilkinius, žandikaulio sąnarius, norisi pažiopčioti, kad žandikaulis prasimankštintų ir atsipalaiduotų. Jaučiasi įtampa skruostuose. Liežuvio kraštuose aiškiai matomi dantų įspaudai. Rytais kartais skauda galvą.

Žmonės dantimis griežia dėl netaisyklingo sąkandžio, atskirų dantukų trūkumų (pvz. netinkamai sutaisyti dantys, per žemos plombos ar pan.), bei dėl nervinės įtampos. Kartais žmonės turi įprotį per stipriai sukąsti dantis net dieną. Ortodontas man liepė visus namus ir darbo vietą priklijuoti spalvotų priminimų – nesukąsk dantų! Normaliai žmogaus dantys  turėtų kontaktuoti apie 15 minučių per dieną (valgant, ryjant). Griežiant dantimis šitas laikas pailgėja kelis kartus, vadinasi, dantys taip pat dyla kelis kartus greičiau (o taip norėtųsi, kad jie kuo ilgiau tarnautų).

Būdai, kaip galima kovoti su griežimu dantimis:

• maksimalus atsipalaidavimas  - kuo mažiau streso per dieną, visiškai jokios įtampos prieš miegą,
• raminančios arbatos, sirupai, galų gale žoliniai raminantys vaistukai nakčiai,
• pratimai, padedantys subalansuoti emocijas – joga, pilates ir pan.,
• šilta vonia,
• šiltas kompresas ant skruostų ir apatinio žandikaulio prieš užmiegant (rekomendavo ‘Mamyčių klubas” griežiantiems vaikams),
• kapa nuo bruksizmo.

Kapos nuo bruksizmo, panašios į boksininkų apsaugas plokštelės, kurias įsidėjus reikia miegoti. Kapa nebūtinai pašalins griežimą, tačiau ji padės atpalaiduoti veido raumenis ir, kas svarbiausia, neleis nusidėvėti dantims. Yra tikimybė, kad vėliau žandikaulis pripras ir net be kapos miegat nebebus taip sukandami dantys. Gydytojų rekomendacijos – kapa turi būti speciali, pritaikyta tam žmogui ir jo problemai. Kapos, kuris galima parsisiųsi ir pritaikyti sau palaikius karštame vandenyje gali pridaryti daugiau žalos nei naudos, nes jos paprastai yra per minkštos ir dar labiau traumuojamas žandikaulis.

Beje, alkoholis, kava ir cigaretės taip pat provokuoja griežimą dantimis.

Toliau įrašuose: ortodontai, protinių dantų šalinimas, breketai ir t. t.

Gyvenimo geismas – tokia galinga jėga, kad jei tenka rinktis vieną iš dviejų mirčių, visada rinksiesi vėlesniąją, net jei pagyvensi keliomis sekundėmis ilgiau. Žmonės užsimuša, iššokę pro liepsnojančio pastato langus, nenorėdami sudegti. Mat per tas kelias sekundes, kol vis labiau greitėdamas švilpi žemyn, Dievas, nusigręžęs, kai reikėjo gelbėti iš gaisro, vis dar gali ištiesti ranką iš dangaus ir nuleisti žemėn gyvą. Galbūt sumaitotą, sulaužytais kaulais, bet – gyvą. Viltis nepaiso sveiko proto balso.

Danny Scheinmann “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”

Mokausi skirti daugiau laiko sau ir daryti tai, kas man patinka ir svarbu. Skaitau! Vėl ir nemažai. Leidžiu sau tokią prabangą, kaip visas vakaras su knyga, arbata ar vynu. Knyga prieš miegą  (ir man labai gražu, jei prieš miegą skaito dviese).

Šiuo metu skaitau dvi knygas. Tikriau, pradėjau skaityti “Gyvenimas trumpas, meilė ilga”, o tada į rankas papuolė Jodi Picoult “Trapumas”, kadangi knyga ne mano, skubu pirmiausia ją skaityti.

“Gyvenimas trumpas, meilė ilga” pagriebiau knygyne, nors nieko prieš tai nebuvau girdėjusi nei apie pačią knygą, nei apie jos autorių. O pasirodo, autorius visapusiškas, mielas ir savo tinklapyje siūlo su juo virtualiai išgerti arbatos su sausainukais. Knyga mane tikrai užkabino. Joje pasakojamos dviejų vyrų istorijos. Pirmasis – Leo, jaunas, išvykęs su savo mylimąja į Pietų Ameriką, staiga nubunda ligoninėje, negana to, kad turi susivokti, kas nutiko, tenka rūpintis mylimosios laidotuvėmis. Antrasis – Moricas, karys, dalyvavęs Pirmąjame pasauliniame kare. Jis gulėdamas ligos patale pasakoja savo istoriją – karo baisybes, kai vienintelė jį palaikiusi mintis buvo noras grįžti pas mylimąją. Kai už lango buvo -30, skaičiau apie karius, mirtinai sušalusius palapinėje kalnuose.  Ir atrodo iškart ne taip šalta pasidarė. Tik niekaip nesuprantu karo, kaip turėjo jaustis tie jauni vyrai, eidami nuoga krūtine prieš ginklus vien todėl, kad turi vykdyti kažkieno įsakymus. Paslaptis ta, kad šie vyrai kažkaip susiję. Nekantrauju sužinoti kaip. Skaitosi lengvai ir greitai.

Dar vasarą perskaičiau J. Picoult “Mano sesers globėjas”. Jau daugeliui žinoma tiek knyga, tiek pagal ją pastatytas filmas. Filmą pasiryžau peržiūrėti tik visai neseniai. Ir žinoma, pažiūrėjusi sakiau: “ei, juk ne taip turėjo baigtis”. Skaitydama knygą neapsiverkiau, nes daugiau susidomėjimo ir minčių kėlė tarpusavio santykiai ir kaip čia teisiškai turi būti išpainiojama viskas.

O dabar draugė rekomendavo perskaityti “Trapumą”. Dar viena šeimos drama. Nelaimė, atskleidžianti netikėtas visų šeimos narių asmenybės puses, sugriaunanti šeimos idilę ir visus “ištaškanti” į skirtingas puses. Ir vėl teismai. Vis galvoju, kokia nuostabi autorė, kad taip puikiai supina teisę, mediciną ir žmogiškuosius santykius. Knyga apie šeimą, kurioje jaunėlė dukrelė serga ypatinga liga, nuo kurios mergaitei nuolat lūžta kaulai. Ji niekuomet negalės gyventi normalaus vaiko, paauglės ar jaunos moters gyvenimo. Šeima susiduria ne tik su sunkumais rūpinantis neįgalia mergaite, bet ir su finansinėmis bėdomis, kurias išspręsti gali padėti iškelta byla. Deja, dėl kiekvieno laimėjimo reikia kažką paaukoti. Šiuo atveju, nuolat kyla mintis, ar sumokama kaina verta to, ko siekiama…

Kaip visada skaitydama stebiuosi, kodėl tokios knygos skaitosi atrodo kelis kartus greičiau nei teisinė literatūra. Nebesinori nei miego, nei užsiimti milijonais kitų darbų. Ak, kad darbe aš taip greit skaityčiau!

Viskas, šiam vakarui užteks. Einu megzti, nes mažoms gražioms mergaitėms reikia mažų gražių suknyčių.

Susipažinkite, baltoji puansetija:

Panaršiusi radau, kad “Puansetija, arba Kalėdų žvaigždė, anot specialistų, ne tik puošia aplinką, bet ir siurbia kenksmingas chemines medžiagas, aktyvina širdies veiklą, gerina kraujotaką ir net išsklaido slogią nuotaiką.”

Graži gėlė ir mano namuose dabar nebus jokios blogos nuotaikos. Be to, kol grįžau su ja namo, net keletas žmonių klausė, iš kur tokią gavau. Ir nesvarbu, kad vienas iš jų buvo lengvai apsvaigęs vyras, bet buvo tvarkingas ir paprašė leisti gėlę nufotografuoti, nes nori parodyti ją žmonai, kuri kepa tortus

Jaukių Jums švenčių!

SIŪLAU GABALĖLĮ VASAROS

P. S. Nepašykštėjau nuotraukų, bet juk džiugina akį ?

Numezgiau 24 skirtingų dydžių spalvotas kojinytes, kad tilptų ir saldainiai, ir mašinos, ir burbulai. Išsiuvinėjau skaičiukus. Prinėriau virveles ir va jau kvepia Kalėdomis.

Ir kaip trimečiui išaiškinti, kodėl galima tik po vieną dovanėlę kas dieną? Ir kodėl burbulus pūsti mamytė leidžia tik vonioje? Ir kodėl Ligitėlė nemoka parašyti skaičiaus šeši?

Va taip gražiai ir laukiam Kalėdų…

P. S. Nutiko čia tokia nelaimė, kad šešetai ne į tą pusę susirietė ir pamačiau tai per vėlai Dabar sesė man paskolins knygučių, kad skaičiukus iš naujo išmokčiau

Rekomenduoju Dinodirect. Mergaitė kartu su dovana atkeliavo per ~3 savaites.

Dar nepasidžiaugiau, kad šiemet turėjau patį gražiausią gimtadienį. Tikrąją gimtadienio dieną švenčiau namuose su šeima, bet kadangi čia visi visada savo reikalais užsiėmę, tai pagrindinis svečias buvo dvimetis sūnėnas, vis dainavęs man “su gimimo diena”. Švenčiau puikiausiai – su krevetėmis ir vynu…

O nuo brangiausio šiemet gavau svajonės išpildymą – ėjome į Sting koncertą! Pasaka! Nuostabu! Į Sting’ą norėjau jau nuo rudens, kai buvo atvažiavęs ir va pagaliau!

Reziumė: Stingas nuostabu, orkestras nuostabu, Vingio parkas nuostabu, bet kai viskas kartu, tiesiog trūksta žodžių gerumui nusakyti. Tokia šiluma sklido nuo scenos, taip gerai jaučiausi. Džiaugiausi užsiėmusi vietelę prie pat tvoros, akiniams padedant puikiai viską mačiau. Tik nerimą kėlė kelis kartus užgesę ekranai, bijojau, kad visai nedingtų vaizdas, nes tada nei Sting, nei energija trykštančios dirigentės ir pritariančios vokalistės, nei puikių muzikantų nematyčiau.

Paskutinę dainą Sting atliko tik su gitara, stebėtina, ką gali padaryti vienas žmogus su viena gitara tokiai miniai žmonių! “Ir su toookia aparatūra”, – taikliai pastebėjo brangiausias (ačiū už šventę!)

Nebuvau aš tokia fanatiška Sting gerbėja, visų dainų žodžių tikrai nemoku, bet nuoširdžiai žavėjausi, ir va iki dabar vis nepaliauju jo dainų per pertraukėles klausyti.

Ir dar vieną svajonių dovana manęs lauki – eisiu į sushi gaminimo pamokėlę “Osakoje”. Laukiu nesulaukiu! Tik va vis nepavyksta įtraukti jos į savaitgalio planus, nes labiau lauke džiaugtis vasara norisi. Bet turiu dar laiko iki rugsėjo. Su didžiausiu džiaugsmu nueisiu ir įspūdžiais pasidalinsiu.

O vakarykštė diena buvo graži. Po darbo namie manęs laukė mažasis neklaužada*. Po tvankios dienos su didžiausiu džiaugsmu laukiau tuoj prasidėsiančio lietaus, kai už akių užkliuvo vienišas bananas, toks jau “prie mirties”.  Įmečiau aš jį į plaktuvą/trintuvą, pridėjau ledų, pieno ir nuoširdžiai sutryniau/suplakiau. Visą šitą gėrį supilsčiau į stiklines, o kadangi jų mums reikėjo penkių, užpildžius jas iki pusės, paaiškėjo, kad šito tikrai neužteks. Atidžiau pasidairius šaldiklyje, susiradau indelį šaldytų braškių, sutryniau jas kartu su pienu ir pora šaukštų cukraus ir tuomet jau užpildžiau stiklines iki viršaus. Beliko pasidžiaugti, kaip gražu, pasvajoti kaip bus skanu, sukviesti šeimyną ir džiaugtis lietum.

Nenusakoma romantika buvo. Nuo to lengvo lietaus nesislėpiau, o visai po lašais sėdėjau. Visi kiti irgi sutūpė kas kur. Taip gaivu ir skanu buvo. Rekomenduočiau pabandyti (ir pasėdėti lietuje, ir pagurkšnoti kokteilio)!

P.S. braškės tikrai geriau šaldytos nei šviežios, jei norisi gaivos.

P.P.S. “Kokteilis su višta”, nes fotografuojant su mama pokštavom ir patupdėm papozuoti vištą, kurią mažasis uraganas* “gajandoj”  (=verandoj) susirado

*mano sūnėnas, dviejų su puse metų. Vyras pačiame jėgų žydėjime.