Ligitos blog'as

2009 metų romantinė komedija. Super energinga moteris Nia Vardalos ir gražus vyras John Corbet (ta pati kino studija kaip ir “Mano didelės storos graikiškos vestuvės”, ta pati aktorių pora).

Pirmasis pasimatymas: lengvas flirtas;

Antrasis pasimatymas: trumpi pakštelėjimai;

Trečiasis pasimatymas: nuotykiai;

Ketvirtasis pasimatymas: būk linksma ir nuostabi;

Penktasis pasimatymas: padaryk tai geriausiu kada nors buvusiu pasimatymu…. ir tada sakai sudie… “when the romance is gone, it’s time to move on”

Šiek tiek standartinių amerikietiškų motyvų. Ji turi keistus, bet pasiruošusius padėti draugus, jis – romantikas ir turi bičiulį, kuris yra jo priešingybė ir visiškai jo nesupranta.

Ji netiki meile ir santykiais. Vadovaujasi savo sukurta penkių pasimatymų teorija, kuri jai padeda pasinaudoti pirmųjų pasimatymu teikiamu džiaugsmu, bet nieko nesitikėti daugiau ir nelikti įskaudinta. Tačiau ši teorija padeda tik iki tol, kol ji sutinka jį (taip pat standartiška ir nuspėjama, bet kaip kitaip gali būti lengvoje romantinėje komedijoje?)

Gilumo filmui suteikia tai, kad taip ji elgiasi dėl traumos patirtos šeimoje: jos tėtis buvo neištikimas mamai ir mergaitei buvo skaudu matyti, kaip ji kenčia. Todėl jai meilė tampa pažeidžiamumo ženklu ir ji pasižada niekada neįsimylėti. Mergina turi gausybę teorijų visiems gyvenimo atvejams, bet kaip paaiškėja, ne visad viskas vyksta pagal scenarijų

Dar keletas perliukų iš šio filmo:

“Penki pasimatymai tobulas laikas gauti maksimalų malonumą be jokių kančių. Jokių lūkesčių = jokio nusivylimo. ”

“Santykiai tokie jau yra – vienas nori daugiau, kitas nori mažiau. Tada jie apsimetinėja, apgaudinėja. Grįžta atgal, jaučia kaltę. Staiga “oi, aš laukiuosi”. Jie susituokia ir nekenčia vienas kito. Susitikinėti yra kur kas romantiškiau”

Filmas, kurį kaip ir “Good Luck Chuck” galiu žiūrėti ir žiūrėti, nes jis spinduliuoja teigiamas emocijas. Žiūriu ir slapčia pavydžiu Nia Vardalos niekad nuo veido nedingstančios šypsenos ir sąmojo

Pagaliau išaušo ta diena, kai aš oficialiai galiu vadintis kelių siaubu – išsilaikiau teises (tiesa, dar reiks palaukti iki trečiadienio, kol laikysiu tą stebuklą rankose ir patikėsiu, kad jos jau tikrai mano).

Visas šitas procesas kamavo mane tikrai ilgai – pradėjau mokytis nuo nulio, kai kaštonai žydėjo, baigiau, kai jie jau vėl žydi Kai sėdau už vairo ir man liepė važiuoti Kalvarijų gatve nuo “Siemens arenos” buvo baisiai baisu, nes nei tiesiai pavairuoti nėjo. Tik po kelių pamokų pradėjau matyti kiek toliau nuo mašinos priekio, o paskui jau ir žydinčiom kaštonų alėjom grožėjausi. Aišku, kad instruktorius nesidžiaugė, jog aš pirmiau pradėjau matyti juos, nei kelio ženklus

Gerą žodį galiu pasakyti apie instruktorių Joną iš J.Jasučio vairavimo mokyklos, nes jo dėka išmokau sukti į kairę ir daug kitų gerų dalykų. Jono dėka ir egzamino maršrutus gerai žinojau ir visas juose pasitaikančias staigmenas. Tiesa, prireikė laiko, kol manyje susigulėjo žinios, ką, kaip, kodėl ir kur reikia daryti   Gera ir šitos mokyklos aikštutė, nors ir “pasaulio krašte”. Viskas joje labai protingai išdėstyta ir puikiai galima treniruotis visus “regitrinius” pratimus.

Mano vairavimo patirtis per tiek laiko neapsiribojo vien Vilniumi. Kartą vos neįvežiau draugo į griovį, kai susipykau su atbuline pavara ir sankaba tuo pačiu metu Svarbiausia, kad jis viską didvyriškai iškentė, net neaiktelėjo, kad manęs neišgąsdintų ir tikrai į griovį neįvažiuotume

Taupumo sumetimais vairavau ir Šiauliuose, pas mokytoją Vitaliją (mokykla “Autovita”). Tai galiu iš savo patirties pasakyti, kad labai skiriasi moters ir vyro mokymo technika. Moterys šioje srityje daug skrupulingesnės, reikalaujančios absoliutaus (ne visad reikalingo) tikslumo, kalbesnės (šauniai paplepėdavome) ir nekantresnės (neišdrįsau paprašyti, kad daugiau negiebtų už vairo, kai tai nėra būtina). Užtat per šias pamokas išmokau, kokių gudrybių reikalauja Šiaulių “Regitra”: skiriasi parkavimasis statmenai ir pagreitėjimas, kuris kitaip nei Vilniuje yra 50 metrų ir reikia įjungti antrą pavarą. Ir dar buvo labai linksma, kai mane mokė užsipilti degalų. Dabar žinau, kad ir su tuo susitvarkyčiau. Moteriškai išmokau viską daryti ramiai ir atsargiai, kad nei vienas lašas nenukristų kur nereikia

Nors išlaikiau vairavimo egzaminą ne iš pirmo karto, tačiau apie aptarnavimą “Regitroje” esu pačios geriausios nuomonės. Džiaugiuosi, kad gerėja kai kuriose įstaigose aptarnavimo kokybė – “vakarėjame”. Galiu pasakyti, kad kiek aš susidūriau, personalas ten pakantus ir paslaugus. Ir egzaminuotojai labai geri. Niekas nesuinteresuotas sukirsti ar apgauti. Ir neklausykite tų, kurie sako, jog neišlaikė dėl to, kad juos apgavo ar “sankabos tyčia sureguliuotos, kad užgestum” Na negi sakysi žmonėms, kad pats žioplas? Žinoma, kad aplinka kalta Tai va, instruktoriai ten tikrai neliepia sukti kur negalima ar stoti kur nevalia. Jei aikštutėje neužvažiuoji ant linijų, sklandžiai sekasi judėti ir mieste nepadarai kritinių klaidų, teisės jau kišenėje. O jei ir nepasisekė, tai instruktoriai maloniai ir išsamiai paaiškina visus trūkumus, leidžia viską išsiaiškinti ir paaiškinti, kad nebeliktų jokių klausimų ar dvejonių. Kartoju, tikrai niekas nežiūri į pradedantįjį kaip į priešą.

Tik pirmąjį kartą prieš egzaminą pykina ir kojos ar rankos dreba. Paskui jau lengviau

Sėkmės visiems laikysiantiems ir draugiškumo keliuose visiems išlaikiusiems!

P.S. Laukiu nesulaukiu trečiadienio

Atėjo pavasaris – metas apsikuopti, o šitam puslapy baisus apsileidimas. Net iki manęs gandas atėjo, kad laukiau laukiau Kalėdų, suvalgiau troškinio ir numiriau. Reikia taisyti šitą baisią padėtį.

Pirmiausia prie pavasarinio džiaugsmo noriu pasidalinti filmuku. Nors esu senųjų rusiškų “multikų” gerbėja, šitą naujovišką interpretaciją apie Mašą ir Meškiną labai skaniai peržiūrėjau. Tiesiog įsimylėjau šitokią Mašą – grėsmę visuomenei Pirmiausia dėl to, kad ji moka šokinėti su kibiru ir yra baisiai triukšminga, antra, dėl to, kad jos bijo visi aplinkiniai.

O gražiausia, kaip šitas Meškinas ją myli. Sunku jam su ja, bet vis tiek myli, pats paklaidina ir pats ieškoti eina. Čia kaip mano mylimam pasakyme, nors ir “bestija”, bet vis tiek sava

Pasinaudosiu patarimu ir “pabloginsiu” apie virtuvę. Juk taip dažnai trūksta tik idėjos, ką pasigaminti.

Šiandien gaminau patiekalą, padedantį išvengti gripo. O padeda jis tuo, kad buvo pagamintas iš to, ką radau šaldytuve ir nereikėjo eiti į parduotuvę gaudyti bacilų

Viskas atrodė taip. Pasigaminti labai paprasta. Tereikėjo: mėsytės (geriausiai tiktų jautiena), poros morkų, konservuotų žirnelių, svogūno, prieskonių, pomidorų padažo.

Trims didelėms porcijoms sunaudojau moteriško sprindžio gabalėlį mėsos (neįsivaizduoju kaip kitaip pasakyti ), dvi morkas, pusę svogūno, kokius penkis šaukštus pomidorų padažo ir skardinę konservuotų žirnelių.

Prie troškinio tiko bulvių košė (bulvės, sviestas, druska, krapai).

Gaminti taip pat labai paprasta (ne veltui dažniausia gaminu va tokias va košes) Pirmiausia reikia pakepinti morkas, kiek vėliau įdėti svogūnus, o dar vėliau kubeliais pjaustytą mėsytę. Kai jau mėsytė bus iškepusi, galima dėti prieskonius (naudojau prieskonius kepsniams ir česnakinę druską) ir pomidorų padažą. Dar kiek patroškinti ir štai pietūs pagaminti

Skanaus

O prie šio patiekalo labiausiai derėjo šita graži daina

Labai negražiai (neišbaigtą ir nespėjus pasakyti visko, ką norėjau) buvau palikusi savo paskutinįjį įrašą. Tai dabar, atsitraukusi nuo savo puoselėjamos fermos Facebook’e (kuri prisipažįstu, “suvalgo” daug mano laiko ir man dėl to gėda) ir klaikiai nenorėdama mokytis, pabaigsiu savo mintis ir dar šiek tiek pasvajosiu apie Kalėdas

Aš jų vis dar labai labai laukiu. Laukiu tikro sniego, tik nenoriu, kad būtų labai šalta. Liūdna, kad šiemet planuojama kur kas mažiau puošti Vilnių, vadinasi, ir kuriant kalėdinę nuotaiką teks labiau pasistengti patiems. O taip būtų smagu be jokios gripo baimės išeiti į senamiestį, nusipirkti puodelį “latte” kavos su cinamonu ir gurkšnojant ją, bei šildantis rankas šiek tiek pamurksoti prie išpuoštos eglės. O dar jei Jis apkabintų, būtų dar šilčiau ir geriau… Mmm…

Negražu prisipažinti, bet ir dovanų šiek tiek laukiu. Smalsu Dovanos, kad ir kokios bebūtų, visad džiugina. Bet labiausiai džiugina tos, kurios turi idėją, kurios rodo, kad buvo pagalvota apie tave, o ne paskubomis lekiant pro šalį pagriebta bet kas.

Aš naudojuosi patarimu (gal ir ne visai tai pavyksta), kad dovanomis reikia rūpintis iš anksto. Reikia turėti “dovanų spintelę”, kurioje dar gerokai prieš Kalėdas reikia imti kaupti dovanas. Tada ir išlaidos ne taip gąsdins, kai visas bus galima išdėlioti per ilgesnį laikotarpį, ir dovanas bus galima apdairiau parinkti, bei rasti geriausią kainos ir kokybės santykį, kai laikas nespaus. Beje, rūpinantis dovanomis iš anksto pavyks išvengti prieškalėdinių spūsčių parduotuvėse, jei dovanos bus pirktinės.

Bet reikia nepamiršti, jog dovanas galima padaryti ir patiems. Juolab dabar, galima taupyti pinigus, bet įdėti daugiau laiko, fantazijos ir širdies. Pagalvojau, kad nuostabi dovana būtų pačios kepti sausainiai. Tik man dar toloka iki tokių kulinarinių aukštumų. O ir geros orkaitės oi kaip trūksta. Gal šioms Kalėdoms panaudosiu kitus savo talentus

Mano galva, “kalėdiškiausios” yra visokios šildančios dovanos – pradedant šiltom kojinėm, baigiant arbata ir imbieriniais sausainiais Bet aišku, visos dovanos yra neprilygstamos, nes jos šildo tuo, kad dar yra žmonių, kurie nori tave džiuginti ir tau kažką dovanoti

Aš važiuodama traukiniu jau prieš kelias savaites sudariau dovanų sąrašą – kam ir ką dovanoti. Šitą darbą dar seniau pradėjau, gaudydama pokalbių su artimaisiais nuotrupas, kai tik kalba pakrypdavo: “o aš tai norėčiau…”. Toks sąrašas apskritai labai pravers, nes jei neišnaudosiu idėjų per šias Kalėdas, jos liks gimtadieniams, kurie vis tiek anksčiau ar vėliau ateis, keldami klausimą, kuo nudžiuginti.

P.S. Paskutiniame mano įraše yra mygtukas, kurį labai prašau paspausti visų šiame puslapyje apsilankiusių. Taip prisidėsite prie “IKI” akcijos, kur už kiekvieną paspaudimą skaičiuojami pinigėliai, už kuriuos bus perkamos dovanėlės sunkiau besiverčiančių šeimų vaikams. Jiems labiausiai reikėtų Kalėdų stebuklo. Paspaudimas Jums nieko nekainuos, o kam nors galbūt padovanos šypseną

P.S.P.S. Jei aš gražiai paprašysiu Rimvydo, jis gal perkels tą mygtuką į matomesnę vietą, nes man su šita “technika” dar nelabai

Tai tiek šį kartą… Visiems linkiu gražaus Kalėdų laukimo

Aš jau svajoju apie Kalėdas. Nesu iš tų nepatenkintų žmonių, kurie niurzga, kad tai tapo prekybininkų išpūsta švente, kad vėl reikės leisti pinigus, galvoti, ką pirkti dovanų, kuo puoštis ir kuo vaišinti svečius. Juk tai, kokios bus tavo Kalėdos, priklauso tik nuo tavęs paties.

Taip, tiesa, kad bus papildomų išlaidų. Tiesa, kad bus dovanų, kurias reikės dovanoti tik iš pareigos. Taip pat bus situacijų, kai reikės atrodyti džiugiai gavus ne tokią dovaną, kokios norėjai. Bet juk svarbiausia ne kokia ji, o svarbiausia tai, kad žmogus apie tave pagalvojo

Man Kalėdos (nors svarbiausias tikriausia Kūčių vakaras) yra labai šilta šventė, kurios neįsivaizduoju be savo šeimos. Visas šis šventinis laikotarpis kažkoks stebuklingas. Tai vienintelis laikas metuose, kai visi stengiasi būti geri, stengiasi nesipykti ir kur kas daugiau šypsosi.

Tada susitinki su artimais žmonėmis, su kuriais nori nenori, o mataisi rečiau. Susitinki tam, kad apkabintų, kad pasidžiaugtum ir įteiktum nors mažą dovaną. Jautiesi laimingas, kad yra kas apkabina…

Per Kūčias būtinai grįžti namo ir būni su artimiausiais žmonėm. Gera suvokti, kad jie yra tavo saugumo garantas, tai, kas iš tiesų svarbiausia.

Dar didelis privalumas, jei tie namai, su laukiančiais juose, yra kaime – apšerkšnijusiame, bet su šiltais namais. Juk tikrą žiemą ir jos grožį tik kaime galima pamatyti